Aš nuoširdžiai nesuprantu, kodėl žmonėms taip patinka tokie detektyvai, kuriuose tiesiog vyksta daug dalykų, o tada jie visi paaiškėja atsitiktinumų vedamoje pabaigoje. Man patinka tyrimas ir aš retai jo berandu tuose garsiuosiuose skandinaviškuose “detektyvuose”. Su Nesbo po truputį susitaikiau, kartais būdavo blogiau, kartais geriau ir matau, kodėl Samuel Bjork su juo lyginamas, bet viskas, kas buvo gana gerai su Hario Hūlės serija, tampa labai blogai ‘Aš keliauju viena’.
Nesbo knygose taip pat daug veikėjų, jie įmetami lygioje vietoje, taip pat kartais gal tik kokį lavoną suranda, bet jo tekstas greitai kintantis, perdėm ilgai neapsistoja prie tų šimtaeilių veikėjų. Šitoje štai papasakojama visa žmogelio ir jo šeimos gyvenimo istorija, lyg tu būtum jo psichologas, o tuomet jis be apsivėmimo prie lavono nepadaro nieko įdomaus ar svarbaus. Kitas dalykas, kad Haris Hūlė buvo kažkiek problematiškas nuo pat pradžių, bet aš tai pavadinčiau labiau ekscentriškumu, o visas jo tragedijas, dėl kurių jis tampa tikrai problematiškas mes patiriame su juo kartu ir oi kiek šūdo jam tenka patirti, todėl tu supranti, kodėl jis toks. Šitoje štai knygoje mes gauname tokią pigią susidvejinusią Hario kopiją - vieną super protingą, slapčiausias ir keisčiausias sąsajas matančią alkoholyje save skandinančią (kodėl tik butaforiškas) merginą ir nuo proto nušokusį savus gelbėjantį ir visus į sienas daužantį (irgi protingą tik deja jis to savo protingumo neatskleidžia nei vieno karto) detektyvą.
Nuo pat pradžių vietoje nusikaltimo ar jo tyrimo tenka skaityti ilgus išvedžiojimus pagrindinių veikėjų galvoje, kurie pasikartojantys, nuobodūs, klaikiai lėti ir varo neviltį. Pridėta daug foninio triukšmo, labai daug problemų, bet jos atrodo labiau holivudinės negu norvegiškos. Labai jaučiasi dirbtinis ištempimas visame kame. Tyrimas, kiek to ten tėra, prasideda tik kažkur šimtajame tos 400 puslapių knygos puslapyje, jau vien tai pasako daug ką. Įvyksta pora susirinkimų, įsilaužiama į porą kompiuterių, tol kol paaiškėja, kad nusikaltimai susiję su pačiais tyrėjais (nu kodėl ir vėl?!), tuomet visi pradeda tiesiog bėgioti be galvų, o nusikaltėlis paaiškėja atsitiktinumų dėka. Į daugelį tyrimo klausimų nėra atsakyta, beveik nėra jokio motyvų paaiškinimo, viskas tiesiog baigiasi. Nusikaltimai padaryti labai sudėtingi, su daugybe simbolių, bet jie reiškia nieko.
Daug triukšmo, bet iš tiesų istorija man pasirodė apie nieką ir nors kurį laiką buvo įdomu, chaotiška pabaiga nubraukia viską viena ranka. Dar viena detektyvų serija iš sąrašo išbraukta. Tokiais tempais nebežinau kokius trilerius reiks skaityt.
0 Komentarai