Backmanas mėgsta pasakoti apie butus ir bendroje erdvėje strigusius skirtingus nepažįstamuosius, bent jau aš taip supratau iš dviejų kol kas jo skaitytų knygų - ‘Nerimo žmonės’ ir štai ‘Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo’. Man tokios temos tikrai prie širdies, o autorius moka tokias istorijas pasakoti, tai plika akimi matyti, nors su šia knyga ir turėjau nemažų sunkumų.
Pirmiausia, kaip ir daugeliui, man labai užkliuvo pagrindinė veikėja - ultra mega proto bokštas beveik aštuonerių Elsa. Aš suprantu, kad visi veikėjai čia šaržuoti ir kad protingų ne pagal amžių vaikų būna, bet Elsa visko perskaičiusi, mačiusi, žinanti ir suprantanti man pasirodė gerokai per daug, o ir knyga nebūtų pasidariusi mažiau įdomi ar gera, jeigu Elsa būtų labiau tikėtina.
Visgi didžiausia problema skaitant man buvo įsivaizduojamas Pusiaumiegių pasakų pasaulis - labai daug gana painių pasakų su daug vietovardžių ir vardų čia perpasakojama ir mane vietomis jos varė į neviltį. Su paprastomis pasakomis palyginus jos daug labiau išprotėjusios ir labai supainiotos, o ir įterpiamos kartais nei į tvorą, nei mietą. To pasakų pasaulio tikrai reikėjo ir kai kurių tų pasakų moralai puikūs ir jis svarbi knygos pasakojimo dalis, bet man norėjosi jo gerokai mažiau.
Žodžiu, knygos viduryje beveik griežiau dantimis, kaip mane ėmė erzinti šita knyga, bet Backmanas šalia savo sudėtingų ir gilių temų sugeba sukurti jaudinantį aplinkinį šurmulį, kuris mane paperka ir išneša per liūdesio ir sutrikimo bangas. Jau antrą kartą nesitikėdama randu kažkokių detektyvų elementų, vis traukia sužinoti, kaip ten kas ir su kuo susiję, kur atves ta iš pirmo žvilgsnio tiesiog paprasta gyvenimiška drama, kas kad patepta tirštu spalvų sluoksniu. O ir man patiko kaip galiausiai susisiejo visos tos kad ir erzinusios detalės į bendrą pasakojimą.
0 Komentarai