Norėjau sakyti, kad čia ne visai mano žanras, bet tada susimasčiau, koks tiksliai jis? Mano klasifikacijoje ‘Svetimkūniai’ patektų į gyvenimiškų dramų kategoriją, o po ja galima daug ką patalpinti ir iš tiesų skaitau tokias knygas, gal tik rečiau mane jos nokautuoja. Visgi skaityti kiek prisibijojau, nes su autorės įvardintais įkvėpimais, man nebuvo labai pakeliui. Sally Rooney pasakojimo balsu visai žavėjausi, nors vienintelė skaityta knyga ir nenunešė stogo, bet štai su ‘Vaiduokliais’ kankinausi. Mano baimės neišsipildė ir ši knyga nenusuko pastarosios šunkeliais, bet man kartais atrodė, kad buvo kiek įsisprausta į tų įkvėpusių knygų stiliaus rėmus.
Retas kuris gali nesutikti, kad Patricija meistriškai valdo tekstą, aš kartais atvipusiu žandikauliu sėdžiu paskaičiusi kokią vaizdingą knygos apžvalgą. Romanas nebuvo išimtis - tekstas gražus, skaitosi puikiai, o svarbiausia - itin gyva kalba ir dažniausiai natūralūs dialogai, kuriuose Kauno marozai nenusirita iki ‘po perkūnėliais’ nesąmonių ir nors tikiu, kad neretas galėtų kilstelti antakį, man visi keiksmažodžiai buvo kaip šviežio oro gūsis. Derėjo prie visko ir tikrai skoninga erotika, nors po ‘Vaiduoklių’ pornūchos aš ir baiminausi šiek tiek.
Sunku ir įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti šią knygą parašyti, plėtoti tą tokią artimą sudėtingų šeimos santykių ir psichologinių iš to kylančių problemų temą. Itin ryškiais potėpiais visa tai nutepta, sunku negriežti dantimis kai kurias scenas skaitant. Aš nors ir ne tokioje artimoje aplinkoje, esu buvusių panašių asmenybių pašonėje, retkarčiais atrodė, kad stačiai apie juos skaitau. Taigi knygos branduolys - atskleistas puikiai.
Tačiau iš to didelio noro nusverti visą tą neigiamą branduolio krūvį žaismingumu mano skoniui kartais budavo persistengta, ypatingai su 2000-ųjų lietuviškais pop dalykais. Aš KIŽ ir pati porą kartą metuose paminiu, bet man ne visada harmoningai tai įsipaišydavo į pokalbius. Keistoka, kai pokalbyje tarp tų pačių Kauno marozų staiga išdygsta Kedžio parelelė. Man kažkaip gal natūraliau būtų atrodę daugiau šiuolaikiškesnių nuorodų, bet ir šiaip aš labai saikingai mėgstu tokius elementus, o čia jų būta tiek, kad skaitydama verstą knygą aš vargiai galėčiau bent vieną dialogą iki galo suprasti. Tiesa, labai suėjo viskas, kas apie Maironį.
Man kai ko norėjosi mažiau, dialogų kartais trumpesnių, bet bendrai istorijos gal net ir kiek daugiau, - tik pakeliui, ne toliau pabaigos, nes man ji pasirodė puiki - aiški, tinkama ir .. nežinau .. tikra? Neišvertė manęs asmeniškai šita knyga iš klumpių, bet debiutas man atrodo tikrai pavykęs - buvo įdomu ir neretai netikėta - tiek siužeto, tiek prasmės plotmėje. Ateityje linkiu Patricijai visiškai pasileisti plaukus ir parašyti kažką absoliučiai savo, į nieką per daug nesilygiuojant, o bajerius dar labiau pagaląst.
Kiek prisibijojau šios knygos, nes mano santykiai su senosios kartos moksline fantastika ne per geriausi - bijojau ‘Kopos’ sprangumo ar ‘Keliautojo autostopu gidas po galaktiką’ šizofrenijos, bet nors biologijos mokslas čia teka per kraštus, dažnai dėstomas kaip kokiame publicistiniame veikale, skaitėsi su vėjeliu, įtraukė ir nervus patampė neblogai.
‘Andromedos štamo’ stilius man kažkiek priminė ‘Pasaulinis karas Z’ su tuo žvilgsniu iš ateities, publicistiniu stiliumi, kuris papildomas visokių schemų ir diagramų su prierašu, kad spausdinama gavus leidimą, pateikiama net bibliografija pabaigoje ir padėkos pradžioje neva žmonėms, kurie atskleidė informaciją apie šį neva tikrą įvykį. Mane kažkiek tai trikdė, o ir šiaip nors biologijos pamokėlės, kartais ir kelis puslapius trunkančios, buvo tikrai gerai parašytos ir jas skaityti buvo įdomu, ne iki galo supratau jų reikšmės, nes ne visada jos buvo reikalingos siužetui paaiškinti, o pasimokyti iš to vis tiek negali, nes mokslas gali būti ir pasenęs (pats autorius turėjo suprasti kad tai kažkiek gali pakenkti knygos ilgaamžiškumui), o ir šiaip atskirti mokslą nuo fikcijos eiliniam skaitytojui ten per daug sunku.
Tiesa, visiškai nesutinku su mintimi, kad anokia čia mokslinė fantastika, nors matau, kodėl taip gali pasirodyti. Vienas iš įdomesnių šitos knygos momentų skaitant ją 50 metų po parašymo man ir buvo tai, kad šiandien daugelis aprašomų dalykų atrodo gana įprasti, o žiūrint į viską iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio perspektyvos - daugelis technologijų tuomet vargiai egzistavo aprašomu lygiu, o ir šiandien aš ne iki galo įsivaizduočiau tokią laboratoriją realybėje.
Man įtampos netrūko, antroje knygos pusėje protarpiais tikrai skaitydavau kvapą sulaikiusi, nors įtampa kuriama ir buvo tokiais gana dirbtinais būdais, kurie galimi tik praktiškai visažinio pasakotojo iš ateities perspektyvos fabuloje, kai vis pasakoma, kad kažkas dabar padarė lemtingą klaidą. Įtampa man pasirodė išlaikyta gerai ir nors aš asmeniškai nemėgstu trileriuose scenų, kur per itin ribotą laiką reikia padaryti kažką praktiškai neįmanomo, net ji čia visai tiko, bet iš idėjinės pusės pabaiga tikrai pasirodė antiklimaksiška ir visa istorija pasidarė bene beprasmė. O ir labai staigi man pasirodė ta pabaiga - nors vienas iš didelių šios knygos pliusų man buvo tai, kad ji gana trumpa ir mikli, man galiausiai pritrūko bent keliais trupiniais daugiau informacijos pabaigoje, kažkokio išrišimo.
Vertindama šią knygą jaučiuosi gana dviprasmiškai, nes tikrai nemažai čia yra minusų ir kitomis aplinkybėmis jos turbūt labai kenktų mano nuomonei, bet šį kartą kažkodėl man ši knyga suteikė tikrai daug malonumo, taigi leidžiu sau vertinti knygą geriau nei galbūt ji nusipelnė. Man atrodo, kad šiandien bent kas kiek originalesnio, įdomesnio mane nokautuoja, net jeigu tai knyga iš dvidešimto amžiaus vidurio. Galbūt tai ženklas skaityti daugiau mokslinės fantastikos? Pabaigai skubu perspėti, kad pagal XX a vidurio mokslinės fantastikos klasiką Bechdelio testą ši knyga apeina dideliu lanku, nors turint omenyje Michael Crichton pasirinktą neva tikros publicistinės knygos stilių, vargu ar galima tikėtis kažko kito aprašomam laikmečiui.
Kai visas internetas ošė šitu romanu, aš laikiausi atokiau ir jau buvau pamiršusi kodėl, bet matyt mane atstūmė tas kad ir menkas karantino temos pažadas, o tos temos priešlaikinis įtraukimas į visą mediją man stačiai per gerklę lindo, tai vengiau jos kiek įmanoma. Galiausiai dabar ‘Anglų kalbos žodyno’ gana skubiai ėmiausi dėl knygų klubo susitikimo ir ką - gal kiek maloniai nustebino ir tikrai palietė.
Knyga man pirmoje vietoje pasakojo apie Australiją, kurią autorė atskleidė kažkokioje naujoje šviesoje, nežinau ar galėčiau ištverti outback net ir žiemą, bet užsidegiau noru pabandyti - vaizdžiai pasakoja apie raudonąją dykumą ir skausmingą jos istoriją. Akivaizdžiai daug šiame romane ir pačios Akvilinos Cicėnaitės, autobiografiškumo daug, bet tokio labiau emocionalaus, o sužinome daugiau apie įdomų jos vyro gyvenimą.
Tai labai jautrus, lėtas, metaforiškas ir gilus pasakojimas. Be dialogų, tam tikra prasme sekant žodyno formatą, keičiant pasakojimo laikus. Daug iš tiesų žaidžiama pasakojimo formomis, jos dera tarpusavyje, pasakojimas teka, nors kalbama atrodo apie tiek daug all at once. Man patiko bendri motyvai vilnijantys per visą pasakojimą, labai graži kalba, originalumas ir pasakojimo tėkmė
Man asmeniškai kartais gal kiek per daug buvo nuklystama į filosofijos pakeles, gal kiek pasiklystama tarp tų angliškų žodžių ir vietoje tikrai įdomių kampų pradžioje apie žodžius afterlife, childree ir broken, galiausiai tie žodžiai man ėmė rodytis beveik tokie pat bereikšmiai kaip bet kokie kiti skyrių pavadinimai, o ir įtraukimas jų į pasakojimą kartais rodėsi sintetinis.
Tai savitas, lietuviškas romanas, nors pačios Lietuvos jame ir nedaug, papasakotas nuo dūšios. Sakyčiau sukurtas skaityti ne kartą, nes kiekvieną kartą skaitant galima atrasti naujų kampų.
Istorijoje labai daug veikėjų, kas trečio pavardė prasideda iš H raidės tai tas irgi nelabai padeda susigaudyti, o ir šiaip visas detektyvas gana painus ir skaityti jį reikia susikaupus, be didesnių tarpų, kad nepamesti minties ir kas su kuo ten susijęs. Man deja ne visada pavykdavo.
Visai smagi autorės kalba, nors kartais gal ir persistengta - keiksmažodžiai pirmame skyriuje beveik karikatūriški, o ir iš didelio noro parodyti kokie visi netolerantiški imigrantų atžvilgiu kartais gaudavosi per riebiai ir beveik jau kurioziškai. Ne visai supratau ir pagrindinio herojaus transformaciją, nes pradžioje lyg buvęs toks mat negatyvus kaip visi, pabaigoje staiga jaučiasi nejaukiai kai kažkas kažką rasistinio pasako.
Detektyvas įtraukė, buvo visai įdomu, bet išsirutuliojusia istorija nelikau patenkinta - man ten kažkaip daug pritemptų vietų buvo. Šiaip visai būtų nepakenkę, jei knygos pabaigoje pradėjus nuo karo būtų papasakojęs Johanas visą istoriją sutrumpintai ir vaizdžiai, o ne tiesiog paminėjus nuorodas, nes man atrodo net ir skaičius labai atidžiai iki galo visą labai fragmentuotą istoriją suprasti nėra labai lengva. Tačiau bendrai paėmus tai tikrai neblogas debiutas.
Kuris laikas jau turbūt taip nesilinksminau su knyga ir gana keista taip rašyti apie negrožinę knygą apie kalbas. Pernai kažkaip ne kartą buvau įtraukta visokių straipsnių apie kalbą, jos reikšmę ir puoselėjimą ir iš vieno jų išsižvejojusi šį pavadinimą džiaugiuosi pagaliau perskaičiusi šią knygą.
Knygai labai daug davė žaismingas autoriaus tonas, įterpiant double entendres, įkandant praeities lingvistams, plėtojant lyg dialogą su skaitytoju, o ir šiaip pateikiant tikrai paprastų pavyzdžių kartais tikrai sunkiai suvokiamiems konceptams. Skaitant pirmą knygos dalį užimantį bene anekdotą kaip mokslininkai du šimtus metų bandė išsiaiškinti ar senovės graikai matė pasaulį juodai baltą, man buvo smagu, jaučiausi beveik detektyvą skaitydama. Tiesa, kartais tiek toje istorijoje, tiek vėliau ne visai suprasdavau, kam reikėdavo nuklysti ko ne visam puslapiui pasakoti apie kokio nors mokslininko gyvenimą, kai tai nieko su istorija bendro neturi.
Aš apie lingvistiką galima sakyti be to ką atsimenu iš mokyklos nieko nežinau, tai man viskas čia buvo nauja ir dažnai netikėta, o kalbos mokslas pasirodė itin įdomus ir pateikiantis netikėtų iššūkių. Sužinojau tikrai įdomių dalykų apie tolimų genčių kalbėjimo ypatumus - pradedant tuo, kad viena Amazonės gentis turi pateikti tiek informacijos veiksmažodyje, kad paklaustas kiek turi žmonų jos atstovas turėtų pasakyti kažką panašaus į ‘kai paskutinį kartą tikrinau turėjau dvi’ ir baigiant gentimis, kurios vietoje kairės/dešinės visuomet net patiems elementariausiems dalykams įvardinti naudoja pasaulio šalis ir kurios dėl to turi kažkokį lyg vidinį kompasą, o ir atsimena dalykus kažkiek kitaip nei mes.
Tiesa, knyga ne visai atsako į savo paantraštės klausimą - kodėl pasaulis kitose kalbose atrodo kitaip, bet pagal mane tikrai plėtoja tai ką nurodo pavadinime - kaip kalba veikia kaip stiklas tarp gamtos/pasaulio ir smegenų/liežuvio. Aš išvis nesuprantu kam reikia tų paantraščių knygoms - ypač grožinėms, bet čia panašu užsižaista su skambiais reklaminiai šūkiais ir to vargu ar reikėjo. Iš tiesų autorius pasakodama apie kalbos mokslininkų kelius ir klystkelius bando pagrįsti savo ne visai populiarią nuomonę, kad visuomenės kultūriniai ypatumai apibrėžia jos kalbėjimo ypatumus ir kad tie kalbėjimo ypatumai daro įtaką tam, kaip galvojame, atsimename, suprantame, bet pateikiami pavyzdžiai patikėjus skambia paantrašte gali pasirodyti primityvūs, nors man jie pasirodė toli gražu nuo to. Visgi svarbu suprasti, kad nors ir popsinė šita knyga, ji visgi parašyta mokslininko ir jis labai daug kalba apie per greitas išvadas ir kiek žalos jos gali padaryti, todėl pats bando kalbėti tik apie tai, kas bent kažkiek ištirta, nes apie smegenis dar žinome gerokai per mažai, kad brėžtume labai skambias paraleles apie tai, kaip kalba apsprendžia mūsų supratimą, bet man jis atvėrė tikrai įdomų langų į kalbų pasaulį ir sužadino norą toliau jį tyrinėti.
Galiausiai tai man kiek juokingi komentarai kalbantys apie moraliai per tylų autoriaus balsą, nes jis nepaskelbia tiesiogiai savo balsu, kad kalbos nyksta dėl imperializmo, kad kultūrinė ištisinė evoliucija buvo rasistinė ir naudoja tokias sąvokas kaip primityvi visuomenė ir laukinis. Svarbu pabrėžti, kad pastaroji sąvoka naudojama iš XIX amžiaus mokslininkų perspektyvos ir visada kabutėse, o kuo primityvi visuomenė būtent šios knygos kontekste yra nuodėminga nežinau, bet aš kaip tik daug tarpeilutinio apgailestavimo dėl tamsiaprotiškumo radau šitoje knygoje, kas gal ne visiems atrodo pakankamai primityvu, nes autorius visokius neįtikėtinus liapsusus, kaip australų radijo laidos vedėjo klausimai ‘jūs rimtai teigiate, kad aborigenai turi kalbą?’ ir ‘bet jie tikrai neturi daugiau nei poros šimtų žodžių’ paneigia faktais, o ne disklaimeriais. Man juokinga, kai šiais laikais yra taip svarbu pripiešti elementariems žodžiams kaip primityvus kažkokią neigiamą prasmę ir dėl jos verkti, nesigilinant į kontekstą, kuriame jis pavartotas.
Man kaip temos naujokei aišku sunku vertinti knygoje pateiktų teorijų pagrįstumą, kaip dažnai esti su negrožine literatūra kokia nors įdomia man tema, bet šį kartą teorijos pateiktos nuodugniai analizuojant, keliant klausimus net patiems elementariausiems teiginiams ir pats autorius kartais savo teiginius kontr-egzaminuoja ir pateikia elementarius argumentus ir pavyzdžius, todėl aš ramia širdimi priimu informaciją, kurią čia sužinojau ir ji man sukėlė kažkokį lyg naują meilės pliūpsnį kalboms, o ypač lietuvių kalbai, kuri deja knygoje neminima.
Papirko mane viršelis ir septintojo dešimtmečio Londono prabangos pažadas, bet tiesą sakant pati nežinau ko tikėjausi, nes jau nuo pirmų puslapių supratau, kad vėl pakliuvau į feminizmo vakarėlį su perspaustomis nelogiškomis situacijomis, kur visos neva stiprios moterys yra visiškos vištelės išsilydančios nuo vieno vyro žvilgsnio. Ir nors dalis apie moterų seksualinį išsilaisvinimą turbūt visai dera prie septintojo dešimtmečio feminizmo, o intymių scenų čia labai daug - išsilaisvinimo nerasta - nes viskas vis tiek baigiasi meile, vestuvėmis ir vaikais, o ponas, kuris tempiasi tarnaites į lovą tai man išvis rėkia XIX amžiaus patriarchatas garsiau už bet ką.
Nemenką juoką man kėlė ir Pelenės elementai su ragana teta vietoj pamotės ir dviem evil pusbroliais, kurie šneka grynai taip pat įtikinamai kaip Pelenės įseserės, o istorija ne ką mažiau nuspėjama negu pasaka. Nors buvo kažkiek įdomių momentų knygoje, man pasirodė išsiderinusi ir perkrauta naratyvais. Knyga gana trumpa, bet norėjo ir apie moterų teises su 4 moterimis pirmame plane, ir apie rasizmą, ir apie karą, ir apie kapitalizmą pakalbėti ir dar romantinę dramą parašyti, tai apie viską gavosi bėgte ir kreivai.
Man pasirodė gana klasikinis skandinaviškas detektyvas su daug tamsių psichologinių momentų, sudėtingų žmonių santykių, bet be šiuolaikinių perspaustų ritualų ir serijinių nužudymų, kurių aš asmeniškai pastaruoju metu net stengiuosi ir privengti tai man susiskaitė labai gerai.
Pradžia tikrai labai vangi ir manau tikrai būtų buvę galima ją kažkiek sutrumpinti, nors daugybės atrodo bereikalingų nutikimų iš tiesų reikėjo sukurti atmosferai ir užmesti tinklą, kuris artėjant atomazgai buvos efektingai ištrauktas. Vietomis pajausdavau šiek tiek Agathos Christie nuotaiką, ypač kai Augustui vis nukrisdavo kokia užuomina skreitan.
Kai kurie veikėjai retkarčiais elgėsi kaip botai, bet bendrai istorija pasirodė logiška, policija dirbo ir paslaptys pasirodė užsuktos įdomiai. Jaučiau labai daug įtampos ir pradėjus ryškėti paslapčių tinklui knygos tiesiog nebegalėjau padėti ir teko skaityti iki vidurio nakties.
Vietoje pažadėto šnipų romano gavau filosofavimais ir mistika perkimštą ir persmelktą prisiminimų romaną, beveik bildungsroman, kas savaime, aišku, nėra katastrofiška, bet ir daug kitų pasakojimo niuansų mane mažų mažiausiai lengvai erzino, o ir ar kažko pirma dalimi galima tai pavadinti labai suabejočiau.
Problemos prasidėjo jau pradžioje - antruoju sakiniu susižavėjus tekerėjiškos prozos pažadu, trečiu sakiniu buvo žiebta ketvirtos sienos nuvertimu ir veblenimu apie visažinio pasakotojo (ne)buvimą, kas kaip ir vis dar tekerėjiška, jeigu visa knyga nebūtų parašyta iš to visažinio pasakotojo požiūrio taško. Aplankė tada nuojauta, kad įlindau gal ne visai ten, kur norėjau.
Nors ir neapsiverčia liežuvis vadinti šitos knygos šnipų romanu - slaptų operacijų ir sekimų būta, jos iš tiesų aprašytos meistriškai, seniai nebuvau taip įsitraukusi į įtampos scenas. Problema, kad pažadėta anotacijoje istorija rutuliojasi geriausiu atveju šimtą iš šešių šimtų puslapių - visa kita pasakoja, kaip pagrindinis herojus tapo šnipu. Dauguma tų istorijų iš praeities buvo tikrai įdomios, papasakotos sodriai ir vaizdžiai, ten labai tiko ir man patiko tas toks ankstyvosios nepriklausomybės metų fonas, spalvų vienam epizodui labai pridėjo Šnipiškių socialinis koloritas. Tiesa fragmentiškumas kiek trukdė sekti kai kuriuos epizodus, nes nors jie tetrunka kokius 50 puslapių, pristatomi 10 naujų veikėjų su vardais, išvaizdos aprašymais ir jausmais bei polinkiais.
Kas man dar apkartino kai kuriuos epizodus tai filosofijos kiekiai. Kai kur dešimtis puslapių vystomas dialogas ar pateikiamas minties kelias tokiomis aukštomis materijomis, kad man itin sunkiai sekėsi sekti mintį. Matyt nesu tikslinė šios knygos auditorija ir man trūksta įvairiausių žinių ir gebėjimų sekti kai kurias pasakojimo dalis.
Apskritai čia būta daug dalykų, kurių aš subjektyviai labai nemėgstu, bet ir objektyviai man atrodo kad tų atributų čia buvo kiek per daug. Vienas jų - graikų mitai ir antika, kuri čia kartais beveik tampa veikėja, daug lotyniškų žodžių ar frazių įterpiama. Kai naratyvai ir vardai iš tų mitų tampa kas trečiu klausimu ‘Auksiniame prote’, o darbe visos komandos pasivadina niekaip su jais nesusijusiais feniksų ir cerberusų vardais natūraliai jie išlenda per gerklę. Šiame romane jie pateikti su tokiu emociniu krūviu, kad atrodo pagrindinė šnipų kalba yra graikų mitai, o jų išmanymo meistriškumas - lyg koks universalus IQ testas.
Tiesa, pasakojimo eigoje autorius įtraukia daug platesnį nuorodų tinklą, kuriame nemažai vietos užima ir populiarioji kultūra, kas man pasirodė artimiau, o ir daug subtiliau įtraukta į pokalbius ir svarstymus. Kita vertus, apskritai tekstas man pasirodė tiek perkrautas visomis nuorodomis, kad klaikiai erzino. Atrodo, kad autorius norėjo parodyti kiek visko skaitė, matė ir žino, kad terpia tai visur - reikia to ar nereikia - ir aš jaučiau kažkokį lengvą snobizmą sklindant iš knygos puslapių.
Pats pasakotojas tiesiogiai knygos puslapiuose dėsto apie modernios literatūros nuskurdėjimą iš polinkio į faktus, logiką, į tai kas ‘kasdieniška, vidutiniška’, kai palyginus precious antikoje kalbėta apie tai, kas ‘nuostabu, neįtikima, unikalu, stebuklinga’. Taigi gal ir visai natūralu, kad viso pasakojimo metu su mistika kažkiek flirtavęs, pabaigoje šis romanas tiesios sprogo fantastikos fejerverku. Man toks įvykių posūkis visai netiko prie šnipų romano formato, kad ir kokio praskiesto. Pasakojimo eigoje galima patikėti kiek mistifikuota šnipų gyvenimo uždanga, kur paslaptys ir paranoja gali sukurti kažko nepaaiškinamo iliuziją, bet visada tyko logiškas to paaiškinimas. Deja pamažu nueita į visiškas metafizikas, o galiausiai viskas kulminavosi tokia nesąmone, kad pasijaučiau Twin Peaks’o tęsinyje ir aš net bijau, kad antroje knygoje paaiškės, jog viską valdo tolimos galaktikos ateiviai.
Pabaiga nuvilia ir kitu aspektu. Kad jos nebus galima buvo nuspėti jau tada, kai prisiminimų chronologijoje buvome 10 metų praeityje, o knygos likę kokie 40 puslapių, bet turėjau vilties kad bent kažkas paaiškės, o iš tiesų nebuvo atsakyta nei į vieną klausimą. Neturiu nieko prieš neaiškias pabaigas, ypač kai iškart pažadėta kita dalis, bet jeigu tai iš tiesų antra dalis ir ne antras tomas, tai šita pabaiga yra nepateisinama, o knyga apskritai beprasmė - taip su įdomiais, vaizdingais intarpais - bet beprasmė.
Knygoje pateikiami pasakojimai akivaizdžiai turės matifestuotis narpliojant pagrindinę paslaptį ir istoriją, kurios įžanga praktiškai ir yra šita knyga. Pateikiama čia Conan Doylio stiliumi ir visokių lentelių, užkoduotų romanų puslapių, kuriuos visus teks iškoduoti remiantis asmeninėmis pagrindinio herojaus patirtimis ir čia matomai bus svarbūs tie veikėjai, kurių vardu nė nespėjai įsiminti. Jei tai iš tiesų yra savarankiška knyga, kurios tęsinį tuoj išvysime, tai ji turėjo kažką išsiaiškinti, bent kažką iš to milijono nuorodų panaudoti, išnarplioti, o naujai atsiradę klausimai jau perkelti į kitą dalį, o ne perkelti ten stačiai atsakymus į klausimus iš prologo. O jeigu aš ir norėčiau šios dalies pabaigą priimti kaip savotišką netikėtą pabaigą, tai tų nuorodų pakeliui turėjo būti gerokai mažiau, o ir knyga gerokai trumpesnė. Dabar, tiesą sakant, nelabai supratau ką perskaičiau.
Manto Adomėno užmojis man pasirodė smagus, kurpti istorijas ir jas pasakoti, atrodo, jis geba nuostabiai, bet man tiesiog visko buvo per daug, pasijaučiau kiek iššvaisčiusi laiką užvertus paskutinį puslapį (gal perskaičiusi abi knygas vienu ypu jausčiausi kitaip) ir greičiausiai tiesiog nesu knygos tikslinė auditorija, nors kartais atrodo, kad ta auditorija yra kažkoks kentauras - su filosofijos daktaro galva ir milenialso nerdo užpakaliu.