Kuris laikas jau turbūt taip nesilinksminau su knyga ir gana keista taip rašyti apie negrožinę knygą apie kalbas. Pernai kažkaip ne kartą buvau įtraukta visokių straipsnių apie kalbą, jos reikšmę ir puoselėjimą ir iš vieno jų išsižvejojusi šį pavadinimą džiaugiuosi pagaliau perskaičiusi šią knygą.
Knygai labai daug davė žaismingas autoriaus tonas, įterpiant double entendres, įkandant praeities lingvistams, plėtojant lyg dialogą su skaitytoju, o ir šiaip pateikiant tikrai paprastų pavyzdžių kartais tikrai sunkiai suvokiamiems konceptams. Skaitant pirmą knygos dalį užimantį bene anekdotą kaip mokslininkai du šimtus metų bandė išsiaiškinti ar senovės graikai matė pasaulį juodai baltą, man buvo smagu, jaučiausi beveik detektyvą skaitydama. Tiesa, kartais tiek toje istorijoje, tiek vėliau ne visai suprasdavau, kam reikėdavo nuklysti ko ne visam puslapiui pasakoti apie kokio nors mokslininko gyvenimą, kai tai nieko su istorija bendro neturi.
Aš apie lingvistiką galima sakyti be to ką atsimenu iš mokyklos nieko nežinau, tai man viskas čia buvo nauja ir dažnai netikėta, o kalbos mokslas pasirodė itin įdomus ir pateikiantis netikėtų iššūkių. Sužinojau tikrai įdomių dalykų apie tolimų genčių kalbėjimo ypatumus - pradedant tuo, kad viena Amazonės gentis turi pateikti tiek informacijos veiksmažodyje, kad paklaustas kiek turi žmonų jos atstovas turėtų pasakyti kažką panašaus į ‘kai paskutinį kartą tikrinau turėjau dvi’ ir baigiant gentimis, kurios vietoje kairės/dešinės visuomet net patiems elementariausiems dalykams įvardinti naudoja pasaulio šalis ir kurios dėl to turi kažkokį lyg vidinį kompasą, o ir atsimena dalykus kažkiek kitaip nei mes.
Tiesa, knyga ne visai atsako į savo paantraštės klausimą - kodėl pasaulis kitose kalbose atrodo kitaip, bet pagal mane tikrai plėtoja tai ką nurodo pavadinime - kaip kalba veikia kaip stiklas tarp gamtos/pasaulio ir smegenų/liežuvio. Aš išvis nesuprantu kam reikia tų paantraščių knygoms - ypač grožinėms, bet čia panašu užsižaista su skambiais reklaminiai šūkiais ir to vargu ar reikėjo. Iš tiesų autorius pasakodama apie kalbos mokslininkų kelius ir klystkelius bando pagrįsti savo ne visai populiarią nuomonę, kad visuomenės kultūriniai ypatumai apibrėžia jos kalbėjimo ypatumus ir kad tie kalbėjimo ypatumai daro įtaką tam, kaip galvojame, atsimename, suprantame, bet pateikiami pavyzdžiai patikėjus skambia paantrašte gali pasirodyti primityvūs, nors man jie pasirodė toli gražu nuo to. Visgi svarbu suprasti, kad nors ir popsinė šita knyga, ji visgi parašyta mokslininko ir jis labai daug kalba apie per greitas išvadas ir kiek žalos jos gali padaryti, todėl pats bando kalbėti tik apie tai, kas bent kažkiek ištirta, nes apie smegenis dar žinome gerokai per mažai, kad brėžtume labai skambias paraleles apie tai, kaip kalba apsprendžia mūsų supratimą, bet man jis atvėrė tikrai įdomų langų į kalbų pasaulį ir sužadino norą toliau jį tyrinėti.
Galiausiai tai man kiek juokingi komentarai kalbantys apie moraliai per tylų autoriaus balsą, nes jis nepaskelbia tiesiogiai savo balsu, kad kalbos nyksta dėl imperializmo, kad kultūrinė ištisinė evoliucija buvo rasistinė ir naudoja tokias sąvokas kaip primityvi visuomenė ir laukinis. Svarbu pabrėžti, kad pastaroji sąvoka naudojama iš XIX amžiaus mokslininkų perspektyvos ir visada kabutėse, o kuo primityvi visuomenė būtent šios knygos kontekste yra nuodėminga nežinau, bet aš kaip tik daug tarpeilutinio apgailestavimo dėl tamsiaprotiškumo radau šitoje knygoje, kas gal ne visiems atrodo pakankamai primityvu, nes autorius visokius neįtikėtinus liapsusus, kaip australų radijo laidos vedėjo klausimai ‘jūs rimtai teigiate, kad aborigenai turi kalbą?’ ir ‘bet jie tikrai neturi daugiau nei poros šimtų žodžių’ paneigia faktais, o ne disklaimeriais. Man juokinga, kai šiais laikais yra taip svarbu pripiešti elementariems žodžiams kaip primityvus kažkokią neigiamą prasmę ir dėl jos verkti, nesigilinant į kontekstą, kuriame jis pavartotas.
Man kaip temos naujokei aišku sunku vertinti knygoje pateiktų teorijų pagrįstumą, kaip dažnai esti su negrožine literatūra kokia nors įdomia man tema, bet šį kartą teorijos pateiktos nuodugniai analizuojant, keliant klausimus net patiems elementariausiems teiginiams ir pats autorius kartais savo teiginius kontr-egzaminuoja ir pateikia elementarius argumentus ir pavyzdžius, todėl aš ramia širdimi priimu informaciją, kurią čia sužinojau ir ji man sukėlė kažkokį lyg naują meilės pliūpsnį kalboms, o ypač lietuvių kalbai, kuri deja knygoje neminima.
0 Komentarai