Distopijos balsas iš praeities turi stebuklingą savybę sujaukti smegenis. Tiesiog imi ir pasimeti tarp žiauriai tikros praeities, pažįstamos ar įsivaizduojamos dabarties ir ateities. Bandai atskirti, kur fantazijos skraistė, kur tikrovės krislai, kur simboliai ir kur tiesa. Toks štai yra ir romanas ‘451 Farenheito’, knyga apie pasaulį po knygų, parašyta prieš pusę amžiaus bibliotekoje spausdinimo mašinėle, apmokama monetomis, kaip kavos aparate universiteto fojė!
Trumpas romanas apie pasaulį, kuriame deginamos knygos. Iš pirmo žvilgsnio, toks pasaulis neatrodytų itin distopinis ir baisus – na tikrai nepalyginsi su Panemu ar net Okeanija. Bet iš tikrųjų bėda ne tame, kad jos deginamos, o kodėl tai vyksta. Žmonėms Ray Bradbury distopijoje patogiausia pasidarė nebemąstyti, o kad būtų dar patogiau jie patys ėmė atsisakyti to, kas skatina mąstyti. Ir iš tikrųjų nemažai knygoje tokių epizodinių vaizdų, kaip tai pakeičia žmonių gyvenimą – žmonės nesikalba ir nenori galvoti, nenori turėti laiko galvoti, todėl nebevaikšto pėsčiomis, visas gyvenimas yra nenumaldomas lėkimas be tikslo – žmonės laksto reaktyviniais automobiliais, įvairiausiais būdais rizikuoja gyvybėmis. Apskritai gyvybė ten įgavusi kažkokią keistą prasmę – ji jų lyg nejaudina – kasdien jie girdi apie jaunuolių užmuštus ar suvažinėtus žmones ir jiems tai kasdienis dalykas. Šita distopija kitokia – mirtis čia ne varomoji jėga, ne bauginimo priemonė – ji kasdienis ir net laukiamas svečias. Taigi išgirdus, kad tai distopija, kaip buvo deginamos knygos, nereiktų ciniškai numoti ranka – ech, kas gi čia tokio.
Šiuolaikinių distopijų mėgėjai, tiesa, būtų priversti nustebti. Tos senosios distopijos kitokios. Šitame romane nėra didelio veiksmo ir siužeto, sukilimo su laiminga pabaiga, jame vyrauja pokalbiai, simboliai, detalės, jie tiesiog persismelkę neviltimi, iš kurios nebėra kelio atgal. Bendras vaizdas pasiekia ne tiesiogiai per tekstą, o aplink – per sąsajas ir simbolius, kurie dar sustiprėja per praeities ir dabarties maišatį. Bet kartu man toks jausmas, kad visos skaitytos distopijos turi tokį bendrą absoliutumo elementą – pasakoja apie vieną šalį, bet sudaro įspūdį, kad šneka apie visą pasaulį – beveik visuomet yra užuominos apie karus, kitas valstybes, bet niekada nežinai, kokios jos – kariauja dėl gerų idealų ar yra dar baisesnės. Žinai, kad dar kažkas yra, bet susidaro įspūdis, kad tai, kas pasakojama absoliutu. Šį kartą tai itin pasijautė.
Apskritai skaitant šį romaną man prireikė naujai atrastos savybės atskirti kūrinio realybę nuo realios realybės. Aišku, skaitant fantastiką – mokslinę ar ne – visuomet pakliūni į kitą pasaulį, bet norisi, kad ir įsivaizduotas pasaulis paklustų kažkokiems logikos dėsniams. Ir pavyzdžiui iš ‘451 Franheito’ veikėjų kalbų galima daryti nedrąsią išvadą, kad kitur yra kitaip, tai tuomet visi plepalai apie būtinybę išsaugoti knygas savo galvose ar apie patį paskutinį Biblijos egzempliorių atrodo kiek perdėti – juk kitur jų visgi yra.
Objektyvus vertinimas – nieko knygai negali prikišti – autorius žino, ką daro. Bet iki tobulumo subjektyviai man pritrūko. Buvo kiek per sausa ir ribota, kad būčiau kaifavusi. Labai daug vyriško dominavimo – tiek veikėjai, tiek paminėti autoriai (jei neklystu, nė vienos moters!). Be to, iš to beprotiško noro perteikti daug idėjų per dialogus, man kai kurie jų gavosi nelabai realistiški, labiau monologai, savotiški pamokslai. Objektyviai galima priskirti tai prie kūrinio tikrovės, subjektyviai tiesiog atrodė negražiai. Tiek Orwell, tiek Bradbury savo distopijomis, kurios beje rimtai koreliuoja, mane žavi tuo savo savotišku būdu išreikšti pokarinį nusivylimą žmonija. Jau vien dėl tos vizijos, jų kūriniai verti visų tų nuostabių dalykų, kuriuos apie juos kalba.
0 Komentarai