Nė nežinau, kokie mano santykiai su ‘Rato’ distopija. Pusė knygos buvo siaubinga – dialogai apgailėtini, veikėjai bedvasiai, nekalbant net apie pagrindinę veikėją, kuri išvis tuščia vieta ir teliko, skaičiai varė į neviltį ir vertė praleisti pastraipas, bet visą laiką žinojau, kad skaitau knygą dėl idėjų, todėl kantriai jų laukiau ir sulaukiau, bet nežinau ar jos galiausiai atpirko juokingai prastą pradžią.
Idėjos išties nurungia. Visos mano skaitytos distopijos kol kas buvo iš visiškos fantastikos srities, o šita, na, klaikiai tikroviška. Mes judame bent jau didžiosios dalies ten pranašaujamų dalykų link ir darome tai beprotiškais greičiais. Šitą romaną tikrai galima laikyti pačiu tikriausiu perspėjimu, kurį, reikia tikėtis, kas nors išgirs. Jau pradžioje erzino skaičių vardijimas ir tokie kvaili, kad net graudu kompanijos darbuotojai, visa visuomenė ir jų pokalbiai, jie bene eksponentiškai tirštėjo, ekranų ant Mėjos stalo vis daugėjo, plėtėsi beprasmiškos jos pareigos ir didėjo kiekis reitingų, kuriuos jai tenka pasiekti, žmonių privatumo reikšmė menko dienomis ir vis garsiau skambėjo patosas apie didesnį gėrį. Viskas vis labiau erzino, bet pradėjau matyti, kad sprendimai autoriaus galbūt ne tokie ir prasti. Bet visgi subtilumui čia vietos neliko, neliko nė akimirkos susimąstyti, pačiai su savimi minutę padiskutuoti, kas vis dėl to teisinga. Bet galbūt tai, kad šitaip nervino viskas toje knygoje, kaip tik reiškia, kad autorius pasiekė savo?
Bet jau pagrindinė veikėja... Ji ne tai, kad man nepatiko ar jai nepritariau, tai būtų niekis. Ji buvo beasmenė. Jei būtų galvojusi ne taip, kaip norėčiau, būčiau pasiraukiusi ir galiausiai pylusi liaupses, bet ne, ji išvis negalvojo. Net labai įnirtingai paieškojusi turbūt nerasčiau vietos, kur ji nors kiek krutino smegenis, nes net jeigu ji ir elgdavosi ne taip, kaip iš jos tikimasi, būdavo aiškiai parodoma, kad ji ir pati nežino, ką daro. Sunku buvo keliauti per istoriją su tokia atsumiančia heroje.
Bet galiausiai pradedi svarstyti, ar visi tie šiaip jau didžiuliai minusai, nėra dalis sumanymo, nes galbūt tie visi buki veikėjai ir turi būti buki, jų pokalbiai ir turi būti juokingi, normalų žmogų jų pažiūros ir kasdienybė ir turi erzinti. Jei taip, tuomet šita knyga beveik šedevras. Jei neskaitysime kokių poros šimtų nereikalingų puslapių, per daug staigios, nors ir puikios pabaigos. Knyga, kurios pirma pusė mintyse buvo išdėta į šuns dienas, be kuri po kantraus skaitymo mintyse žudant veikėjus galiausiai tapo puikias įžvalgas pateikiančiu socialiniu komentaru. Man ne itin patiko, bet liaupsinimą pateisinti galiu.
0 Komentarai