Aš ir pati gerai nežinau, ką iki šitos knygos man reiškė žodis geiša. Toks jausmas, kad mano asociacijų žemėlapyje tebuvo paveiksliukas su baltu veidu ir kimono ir šiokiu tokiu sekso už pinigus šešėliu. Dabar tas žemėlapis, dievaži, prisipildė tiesiog enciklopedinių žinių. Sodrių, įvairiapusiškų žinių, kurios leido, nors ir tik per raktų skylutę, pažiūrėti į visą unikaliąją Japonijos kultūrą.
Įstabios Japonijos kultūros plačiąja prasme čia tikiu ne itin daug – tas matyti ir su tokiu vaikišku vaizdiniu kaip mano. Tačiau geišų fenomenas nepaprastai svarbi tos kultūros detalė, kuri čia narstoma iki smulkiausio kaulelio. Bet taip konkrečiai – taip smulkiai, kad net užgožia kiek romaną ir jo siužetą. Kaip ir negerai. Bet fuck it. Visai tai įdomu, tikslu ir vis tiek nurungia. Tiesa, nors tas vakariečiui pasakojamos istorijos motyvas, leidęs sukurti šiokį tokį barjerą, man tiko, tikintis pakliūti į Japoniją stačia galva, gali tekti ir nusivilti.
Kas dėl siužeto – lėtas. Kitaip ir nepasakysi. Įsibėgėjimui prireikė dviejų trečdalių knygos, per kurį buvo ir įvykių, ir drastiškų siužeto posūkių, ir intrigos, ir nerimo, bet viskas pasakojama su tokia melancholija, iš tokio didelio atstumo, kad viskas trunka lyg amžinybę ir ima rodytis kad niekas nevyksta. Bet vyko ir siužeto branduolys nuostabus, tik pabaiga tokia. Kaip čia pasakius. Kilom kilom sau į didžiausią linksmųjų kalnelių kilpą valandų valandas o tada tik šmaukšt ir nulėkėm per sekundę nė iškvėpt nespėję. Smagu, jausmas neapsakomai geras lieka, bet taip trumpai, taip greit, kad net nespėjai susivokt kas kur kaip, o jau lipi lauk iš traukinuko.
Nuostabi knyga, iš kurios galima ir daug sužinoti, ir pasimėgauti nebloga meilės istorija, kuri kaip visuomet įstabiausiai sužiba ten, kur žodžio meilė ne tik neišgirsi iš veikėjų, bet apskritai turbūt nerasi visoje knygoje.
0 Komentarai