Man šitoje knygoje patiko trys dalykai – lietuviškas pavadinimas, viršelis ir istorija su drugiu. Bet viso šito gerai knygai toli gražu neužtenka ir aš absoliučiai nesuprantu, ką skaitytojai randa šiame romane.
Jeigu čia trileris, tai nežinau, kas darosi su šiuo pasauliu. Detektyvo čia nė su žiburiu nerasi – penkis šeštadalius knygos vyksta trijų apgailėtinų veikėjų pasakojimai apie savo gyvenimo vargus ir kartais užsimenama apie žmogžudystes su nupjautom galvom. Intrigos nulis – jeigu dar pradžioje yra galimybių padaryti neteisingas prielaidas, tai viduryje knygos jau pagauni, kas ir kaip. Ir tada visas tas pilstymas iš tuščio į kiauro, visokios mirusios mamos, pamestų vaikų, širdį sudaužusių meilužių ir ankstyvų silpnaprotysčių dramos dar labiau erzina. Tada ta didžioji staigmena, kurią žinojai jau pusę knygos, šast – atskleidžiama vienu ypu ir knyga baigiasi.
Na gerai, gal čia buvo kažkoks nesusipratimas ir iš tikrųjų autorė visai nenorėjo parašyti trilerio. Gal ji labiau norėjo parašyti psichologinio pobūdžio knygą. Nes, dievaži, daug panašiau į tai, negu į detektyvą. Negera nuojauta aplanko jau tuomet, kai pirmame skyriuje supažindinant su bylos tyrėju kalbama apie jo buvusią, nenorą įsipareigoti ir meilužės prisiminimus. Bloga nuojauta pasitvirtino ir visi tie trys veikėjai, kurių pozicijos atskleidžiamos šitoje knygoje narpliojasi po savo vadovėlines problemas. Man šiaip patinka sudėtingi psichologiniai portretai ir, kai jie yra įtikinantys ir gerai parašyti, nusispjaunu į savo antipatiją jiems. Šį kartą visų trijų tiesiog nekenčiau: vienas asilas detektyvas, kuris dėl kažkokios vaikystės nesąmonės dabar elgiasi kaip paskutinis mulkis ir „dėl kitų gerovės“ atstumia VISUS, kita – buka pardavėja slapčia susižadėjusi su princu savo viršininku, praeityje išnaudota mokytojo ir galiausiai moteriškaitė su silpnaprotyste ir toksiškais santykiais, kuriuos jau nuo pirmų trijų jos pasakojimo puslapių, supranti, reikėjo raukti jau prieš 15 metų. Tai su tokia linksma kompanija ir gyvenam. O kur dar visokie debiliški nutylėjimai! Ir viskas dar būtų visai gerai – bet jie JOKIŲ problemų neišsprendė, nepriėjo jokios atomazgos, tiesiog pakalbėjo apie dideles problemas ir baigta.
Vienintelis geras dalykas šitam visam psichologiniam reikale buvo istorija su drugiu stiklainyje. Nežinau, ar čia autorės nuopelnas, bet vien dėl šio apsekto šiek tiek mažiau baisiuosi šiuo romanu. Labai aiškus, jautrus ir gilus epizodas, kuris vienintelis turėjo potencialo būti gilaus ir tamsaus psichologinio audinio dalis. Kiti du man patikę dalykai buvos susiję taip pat su tuo, taigi man čia vienui vienintelis šios knygos pliusas.
Klaikiai priminė „Juodąjį namą“, kuriame irgi nelogiškų dramų kratinys be jokio tyrimo varė iš proto. Šiaip tai čia turbūt dar primena ir „Svajonių romanų“ siužetus – meilės seilės su kokia nors šiurpia paslaptim. Tik kad čia skandinaviškai juodų dažų pripilta, bet bendrai tai ne ką ir skiriasi. Žodžiu, labai nusivyliau šiuo romanu ir mano patirtis su skandinaviškais detektyvais kažkaip klimpsta į gilią duobę.
0 Komentarai