Mes taip įpratę vadinti Estiją ir Latviją seserimis, kad aš bent retai susimąstau apie tai, koks visgi skirtingas mūsų ir jų kelias buvo ankstyvaisiais viduramžiais. Žiebė detalėmis man ‘Kraujas mėlynas’ ir sudomino, todėl nesunkiai užkibau už ‘Žmogaus, mokėjusio gyvačių kalbą’ mat žadėjo mitologija pagardintą senųjų estų susidūrimą su kalavijuočiais ir jų dievu.
Buvo daug mitologijos, daug krikščionybės ir daug jų priešpriešos - gudriai papasakotos. Iš vienos pusės palaikai miške gyvenančius, senų papročių įsikibusius senuosius estus, nes iš jų perspektyvos civilizacija atrodo nereikalinga, kvaila invazija, iš kitos pusės - negalėjau nepalaikyti ir tos civilizacijos bei pažangos, kad ir kaip sunku susitaikyti su mintimi, kad ją atnešė nelemti krikščionys. Kad ir kaip sunku susitapatinti su gyvačių kalba gyvūnus šnekinančiais miškiniais, ir tie atrodo šviesesnio proto negu apie duonos stebuklingumą, šventus riterius ir Jėzų vapantys valstiečiai, nes logika šioje knygoje visgi pirmųjų pusėje. Iš kitos pusės iki negalėjimo supaprastinta ta priešprieša. Kartais gal jau ir per daug šaržuojami tie kvaili krikščionys, daug bandoma atskleisti paprasčiausiuose dialoguose apie vieno ir kito pasaulio kraštutinumus, kietakaktiškai varant savo be jokių išlygų vis stebintis, o tai kaip kiti nedaro taip kaip jie, kur tai matyta. Man dauguma jų patiko, bet nors ir kitus aspektus vis lietė, galiausiai visi varė į tuos pačius vartus.
Ne tiek daug buvo ten kalavijuočių ir kažkokio konflikto išeinančio už duona prieš žvėrieną, kaimas prieš mišką, dievas prieš gyvates ribų, o jų norėjosi ir manau būtų puikiai papildę šį romaną. Siužetas įdomus, nenuspėjamas, turi kelis staigesnius posūkius, dramatiškų pakylimų ir nusileidimų, tik kartais veikėjai kiek užsimiršta savo pokalbiuose.
Mano skoniui gal kiek per daug šioje pasakoje suaugusiems buvo pačios pasakos. Norėjau tų mitinių pagoniškų dalykų ir jų gavau, bet vietomis visgi jautėsi toks gana vaikiškas jų interpretavimas. Kad ir kiek per daug užsižaidžiama simboliais ir priešpriešomis, papasakota - nuostabiai. Jaučiasi toks gana mužikiškas tonas, daug subtilaus humoro, ir visa tai puikiai išlaikyta vertime, lietuviški sakiniai suregzti tikrai kūrybiškai, kas labai svarbu turint omenyje, kad tekste tikrai nemažai šnekamosios kalbos, kuri oi kaip dažnai tampa medine.
Puiki, gan drąsi idėja, su labai aiškia ir ryžtingai dėstoma mintimi. Kritiškas, ironiškas žvilgsnis į istoriją, religijas ir visuomenę. Labai laukiu panašių lietuviškų kūrinių, kurie apie tą užmirštą, po Donelaičiu palaidotą ir nurašytą kaip klaikiai neįdomų laikotarpį papasakotų su panašiu polėkiu ir humoru.