Tarpukario Lietuva man visada žadino vaizduotę. Tie du trumpučiai dešimtmečiai atrodo lyg būtų kažkokie netikri – visgi tolimi, niekada nematyti, apipinti legendomis iš istorijos vadovėlių, paskendę tarp tų dviejų karų, bet kartu suformavę pamatus Lietuvai, kokią žinome šiandien.  Manau, būčiau norėjusi gyventi tarpukario Kaune, o tokią fantaziją gadina tik tai, kad būčiau turėjusi išgyventi labai daug negerovių, kad pasidžiaugčiau tuo, ką jis galėjo pasiūlyti. Autorė šioje knygoje žadėjo atskleisti pikantiškas tarpukario Lietuvos gyvenimo detales, pateikti to meto visuomenės paveikslą, kuris nebuvo toks kuklus, kaip kartais bandoma teigti. Taigi nėriau į šios knygos puslapius su didžiuliais lūkesčiais sužinoti visko daug ir įdomaus. 

Nepaneigsi didelio autorės darbo renkant informaciją iš to meto spaudos ir smulkiai aprašinėjant modernėjantį Kauną, balius, į kuriuos rinkdavosi elitas, restoranus ir besikeičiančią madą. Buvo įdomu skaityti apie per tuos du dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitusį Kauną, iš provincialaus purve paskendusio miesteliūkščio tapusiu daugiau ar mažiau modernia Europos sostine, kurioje net  tarnaitės vaikščiojo apsidabinusios šilkais. Atskleidžiama tikrai daug detalių, patvirtinančių tą beprotišką lietuvių prabangos troškimą, pralenkusi ir patį Paryžių. Autorė tikrai pasiekė savo ir parodė tą ne tokį jau kuklų lietuvišką tarpukarį. Tiesa, greta pateikė ir nemažai įdomybių, atsirandančių dėl to, kad dalis visuomenės  visgi buvo ta davatkiškoji, kuri madas ir nekuklias moteris duodavo į teismus. 

Pati knyga, užtat, labai prėska. Tikėjausi rasianti ne vien nuogą faktų pylimą, kuris galiausiai atsibosta, o bent vieną kitą gyvą pasakojimą. Turint omenyje kad autorė žurnalistė, labai nusivyliau jos rašymo stiliumi. Jo paprasčiausiai nėra, man net vietomis buvo sunku maloniai sekti mintį, nes kalbėjimas labai kapotas ir chaotiškas. Turinys irgi ne visur tiko ir patiko – kalbėdama apie balius ir restoranus autorė daug kalba apie pinigus ir kainas, bet mažų užuominų, koks pragyvenimo lygis tuo metu buvo ir kiek tas litas buvo vertas, pateikia tik po visko ir tai tokių, kad niekas neaišku. Knygos pradžioje ji pateikia 9 žymių to meto vyrų gyvenimo istorijas iš asmeninių santykių pusės. Dauguma jų buvo neįdomios ir papasakotos kažkaip atmestinai, labai greitai pasimetant visose sūnėnuose ir pusseserėse. O ir aiškaus santykio su knygos mintimi nebuvo. Toks jausmas, kad įdėta vien tam, kad knyga storesnė gautųsi. Nors vieną dalyką tos istorijos tikrai privertė suvokti – koks gi trumpas visgi buvo tas laimingas laikotarpis ir kaip staiga labai žiauriai tų inteligentų gyvenimai buvo išdraskyti. 

O galiausiai visas tekstas tiesiog paskendo dispute tarp modernių lietuvių, sekusių to metų madas, mėgusių linksmintis, siekusių naujovių ir norėjusių gyventi įdomius gyvenimus, ir davatkų, kurie verkė, kad per daug apsinuoginusios moterys neteisėtai gundo vyrus, kad grožio kultas išstūmė dorovingas rūteles, kad pinigus reikia labiau taupyti, kad nereikia viso laisvo elgesio iš Amerikos skolintis ir panašų šūdą. Kad šiai knygai reikėjo pateigti tą disputą, nėra ko ginčytis, bet paskutiniai skyriai tik apie tai ir buvo ir vaje kaip išūžė galvą, priversdami pamiršti daug įdomaus, ką perskaičiau pakeliui. 

Aurelijos Savickienės „Nekuklioji Lietuva“ – labai reikalinga populiarioji publicistika, bet galėjo būti parašyta, apgalvota ir pateikta daug geriau. Supažindino iš arčiau su tuo Lietuvos klestėjimo laikotarpiu, kuris dažnai paskęsta visose istorinėse neteisybėse ir tik iš didžiulio noro suspindi kaip auksas. Knyga tikrai įkvėpė daugiau domėtis tuo laikotarpiu ir jį puoselėti, tai turbūt savo užmanymą įvykdė.