Penkeri metai praėjo nuo pirmo ir paskutinio karto, kai skaičiau Marquezą ir ‘Meilė choleros metu’ labiau išerzino nei sudomino, ir tik dabar nusprendžiau suteikti autoriui antrą šansą. ‘Šimtas metų vienatvės’ pasirodė tikrai daug įdomesnis romanas, nes šeimos sagoms aš šiaip turiu silpnybę, bet negaliu sakyti, kad Marquezas reabilitavosi ir nesuprantu, ką visas pasaulis randa to žmogaus tekstuose. 

‘Šimtas metų vienatvės’ - tikrų tikriausia šeimos saga, sekanti maždaug šimto metų vienos giminės istoriją, labai sodriai pasakojanti apie visus gimimus ir mirtis, karą ir klestėjimą, pakilimus ir nuopuolius. Marquezas tikrai moka gražiai pasakoti - net ir verstas tekstas stebina minties tėkme ir vaizdingumu. Šitas vaizdingumas labai tinka ribiniams epizodams, kuriuos taip mėgsta Marquezas, kuriuose jis sukoncentruoja į vieną kokį kelių metų ar dešimtmečių šeimos gyvenimo laikotarpį, suteikia jam vieną esminį bruožą - ar tai svetingumas, ar tai davatkiškumas ir duoda pasakoti apie juos kraštiniais epitetais, viskas, kas vyksta tame laikotarpyje, yra iš tos pačios serijos, tos pačios nuotaikos ir net pasaulis aplink, rodos, prisitaiko prie tos epizodo idėjos. Tačiau kad ir kaip lengva pasinert ir mėgautis tais ryškiais epizodais, kartais nebesupranti apie ką tas epizodas, nes visų vardai vienodi - Aurelijanas, Chosė Arkadijas, Arkadijas, Aurelijanas Chosė.. O ir chronologija kartais keista šiame romane - mėgsta autorius mesti kokį sakinį bendrai į ateitį ar skyriaus vidurį, tada be jokio perspėjimo grįžti pasakoti viską nuo pradžių. Sudėjus viską į krūvą, kartais tenka skaityti tekstą ir tikėtis, kad autorius teiksis priminti apie kurį iš Aurelijanų eina kalba, bet net ir sulaukus tokios malonės, beveik niekad neatsimeni, kas yra teta, kas brolis, o kas senelis. 

O labiausiai viską sujaukia kažkokie mažų mažiausiai keisti autoriaus seksualiniai kompleksai. Bendras Marquezo kūrybos vardiklis kol kas man yra pedofilija, iki negalybės sureikšminami seksualiai momentai ir neaišku dėl ko tekėti nesutinkančios debilės. Šis vardiklis vyravo tiek ‘Meilėje choleros metu’, tiek ‘Šimte metų vienatvės’, tik šį kartą viskas nukelta į visai kitą lygį: giminė prasideda nuo pusbrolio ir pusseserės santuokos, kas yra menkiausia nuodėmė visoje giminės istorijoje, nes čia dukart broliai miega su ta pačia boba, kartą sūnus bando permiegoti su motina, nes nežino, kas ji tokia, bet skirtumas vis tiek mažiausiai 40 metų, triskart vaiką auginančios tetos ar tėvo tetos, ar praktiškai abi viename, pradeda su jais glaustytis, o vienu atveju ir susilaukia vaiko,  nors pastaruoju atveju bent nei vienas jų nėra vaikas, vienas berniokas būdamas jau amžiuje susigalvoja vesti dar lytiškai nesubrendusią mergaitę.. aš jau net nekalbu apie visokius gašlumus be kraujomaišos. Šeimos gyvenimo seksualizavimas užima maždaug pusę teksto. Aš visai nesu dievobaiminga kaip Fernanda ir esu už tos gyvenimo pusės vaizdavimą ir nagrinėjimą, bet nu gink ne tokiais kiekiais ir iškrypimais. Nemanau, kad socialiai atsakinga yra mažamečių tvirkinimą ir kraujomaišą pateikti tokiais kiekiais ir taip kasdieniškai, lyg tai būtų įprasta ir sveikintina. 

Šitoje knygoje žmonės gyvena iki 150 metų, kelis metus išbūna nemiegoję, beveik penkerius metus lyja, mergelės su paklodėm kyla į dangų ir vyksta dar daug daug dalykų, kurių gal ir tikiesi iš magiškojo realizmo, bet reikia nepamiršti, kad žanras yra visgi realizmas su trupučiu magijos ir ne atvirkščiai. Man su Marquezu ne pakeliui ir nors susikremta jo knygos visai skaniai, visko man jose per daug, o kai kurie siužeto vingiai ir nuotaika, su kuria jie pateikiami, išvis atrodo smerktini.