„Baimės karalystė“ mane pirmiausia patraukė viršeliu, o aprašymą normaliai perskaičiau turbūt tik prieš pat skaitymą ir tuomet mane kažkodėl nugąsdino jos trumpa apimtis, o ir siužetas pasirodė perdėm keistas. Visgi šis romanas labai maloniai nustebino savo paprastu originalumu, o tiek apimtis, tiek neįprasta fabula buvo kertiniai to elementai.

Romane centruojamasi į du dalykus – išgyvenimo dramą ir motinystę – kurie knygos aplinkybėmis, kai mama su keturmečiu turi slėptis šaudynes išgyvenančiame zoologijos sode, tampa beveik vienu. Labai paprasta fabula, kuri man iš pradžių atrodė per paprasta, tačiau nors tikro veiksmo nebuvo daug – įtampa buvo išlaikyta, o nuobodulys toli gražu neaplankė. Tas paprastas siužetas labai ribotoje aplinkoje leido autorei susikoncentruoti ties svarbiais dalykais ir nesiblaškant papasakoti istoriją, o gal labiau paanalizuoti.

Nedažnai rasi psichologinį trilerį, kurio apimtis 200 puslapių, turint omeny plačius šiandienos spausdinimo standartus. Bet vėlgi ta apimtis suteikė šansą pateikti šią istorija labai koncentruotai, bet kartu gal daug paveikesnę nei kitos su trimis su puse siužetinės linijos, nepailstančiu šaudau–gaudau ir daug pernelyg perspaustų momentų. Šiame romane visko nedaug, bet viskas paprasta ir paveiku.

Tiesa, ne visiškai viskas mane įtikino – Džoanos galvoje kunkuliavo perdėm daug pašalinių minčių, Linkolnas irgi elgėsi ne visai kaip įprastas vaikas patekęs į tokią situaciją ir jo ožiai vietomis atrodė ne visai laiku ir vietoje. Žinoma, vaikas tokioje situacijoje negali elgtis apdairiai, bet manau baimė vis tiek verstų labiau klausyti mamos ir nezysti apie puoduką, kuriame nusileidžia vanduo.

Puikiai pateikta išlikimo drama su neblogomis psichologinėmis detalėmis. Tikrai gaivus gurkšnis psichologinių trilerių plotmėje.