Knygos nugarėlei pažadėjus ‘kaip Vėjo nublokšti’ tikėjaus aistringos ir epiškos knygos. Nors pirmas sakinys mane pribloškė savo paprastu genialumu, o siužetas buvo įdomus ir gana lengvai skaitėsi, kartais pagardintas įdomesniais dialogais, kiti aspektai pasirodė perspausti, chaotiški ir paskandino daug knygos potencialo.
Matomai šituo romanu rašytoja taikė aukštai – norėjo parašyti epišką romaną – pagrindinei veikėjai tenka tikrai rimti išbandymai, veiksmas vyksta keliose valstybėse, kurių viena kažkur toli Afrikoje, veikėjų nemažai, o kur dar karas. Bet iki epiškumo kažko pritrūko. Nors vietomis veiksmas buvo tiesiog tirštas nuo dramos, ryškesni posūkiai pasimetė nelabai įdomios buities ir pašalinių siužeto vingių aprašymuose ir knyga man pasirodė per daug ištempta, lėta. Kad jau pagrindinė veikėja turėjo šiokių tokių neužbaigtų reikalų bent su trimis vyrais, tai kažkaip norėjosi, kad jie kažkaip užsibaigtų, susijungtų ir knygos pabaigoje tiesiog sprogtų, nes iš epiškos knygos su daug pašalinių siužeto vingių to tikėtis gana normalu. O tuomet, kai gijų daug, bet jos dingsta ir niekaip nesijungia su kitomis, susidaro ištęstumo įspūdis. Nepadėjo čia ir keista dviprasmiška pabaiga, kai keliems pagrindiniams veikėjams įskaitant ir pačią pasakotoją buvo sukurti keli chaotiški, alternatyvūs gyvenimo variantai, besisiejantys vienas su kitu, bet kažkokie nelabai logiški. Gal ir idomi idėja įdomi, bet čia netiko.
Tikriausiai labiausiai šiam romanui koją pakišo pasakojimas pirmuoju asmeniu, nes epišką istoriją labai sunku papasakoti iš vieno žmogaus bokšto. Labiausiai tai išlindo tuomet, kai pagrindinė veikėja ėmėsi pasakoti kitoje šalyje esančio jai ne itin artimo žmogaus kasdienybę ir mintis, kurias neva susirinko iš bendros draugės laiškų. Įvykiai įvykiais, bet visą atmosferą ir minčių subtilumus iš trečių lūpų vargu ar kas nors pasakotų tokia pasakojimo maniera, kaip tai buvo pateikta. Nemažiau keblumų atsiranda ir kai tenka pasakoti visokias politines subtilybes gana bukos merginos akimis. Tada reikia rinktis – arba palikti ir skaitytoją nežinioje, arba pažeisti visą logiką ir pasakoti dalykus, kuriuos pasakotoja vargu ar suvokia. Aš čia labai pasigedau visažinio pasakotojo, kuris būtų galėjęs viską pasakoti daug įdomiau, subtiliau ir galbūt būtų galėjęs viską pakylėti net į Allende pasakojimo stilių, paliekant tik prasmingus ir įdomius dialogus, be visokių ‘–Kam tokiai? – nesupratau’.
O štai šnipinėjimo epizodai, nors galiausiai atnešė kiek rimtesnė įtampos ir tempo, labiau panašėjo į paaugliams skirtas knygeles. Neatrodo kad pagrindinės veikėjos šnipinėjimas davė realios naudos, ne visada paisoma elementarios logikos, o begalę laiko praleidus besiaiškinant slaptus ženklus galiausiai jų nepanaudoti - tragiškas nusžengimas Čechovo taisyklei.
Mielas, lengvas skaitinys atsipalaidavimui, bet bendrai susidarė įspūdis, kad rašytoja iš savęs pareikalavo daugiau negu galėjo ir daugiau negu reikėjo. Mat viskas būtų buvę daug geriau, jei ji būtų pasiėmus lengvesnius sprendimus.