Jeigu ‘Netikėtą vakansiją’ aš stilistiškai ir net kažkiek temiškai dar lyginau su Hariu Poteriu, ir radau nemažai panašumų, tai su Robert Galbraith romanais gerbsiu Rowling norą ir žiūrėsiu kaip į dar vieną eilinį detektyvą, nes iš tiesų tai jau visiškai kitos operos kūrinys ir savaime yra savitas ir įdomus.
‘Gegutės šauksmas’ labai lėtas detektyvas, turbūt vienas lėčiausių mano skaitytų - visas pasakojimas iš esmės rutuliojasi vien tik iš nesibaigiančių dialogų su liudininkais, narpliojant vieną dieną prieš tris mėnesius. Didžiąją laiko dalį buvo įdomu, bet galiausiai tą patį per tą patį skaityti kažkiek pabodo, pritrūko to jausmo, kad kažkas aiškėja. Jautėsi čia man Agathos Christie įtaka, kai taip lėtai, iš mažiausių detalių dėliojamas tikrasis vaizdas, prasprūdęs pro netikėlius policininkus, galiausiai viską atskleidžiant ilgu dialogu, paaiškinančiu pačiam nusikaltėliui, kaip ir kodėl jis nužudė, trūko man tik daugiau žiūrovų, kad būtų įtikinamiau.
Nors nusikaltėlio atspėjusi ir nebuvau, pabaiga nenustebino, nes jau buvo pradėjusi kirbėti tokia mintis pabaigoje, bet labiau dėl to, kad turi šoko faktorių, o ne dėl to, kad labai tinka. Man pasirodė kiek pritempta.
Jaučiasi, kad knyga serijos įžanginė, nes pristatomi veikėjai, be kurių būtų buvę galima ir apsieiti šį kartą, asmeninių gyvenimų peripetijos, kurios nei siužetu kažką labai bendro turi, nei kažkokią rimtą dramą atneša. Bet ne visai standartinis pagrindinis tyrėjas itin įdomiu vardu ir pavarde patiko. Bandysiu skaityti seriją toliau, nes tikrai vienas originalesnių šiuolaikinių detektyvų, nebandantis lipti į trilerio teritoriją ir pigiai šokiruoti groteskiškais nusikaltimais.