bookiee

Showing posts with label istorinė. Show all posts

‘Vilko dvaras’ - itin sunkiai skaitomas, sudėtingas romanas ir aš matau, kodėl jis vertinamas ir kodėl Kristina Sabaliauskaitė galėtų jį rekomenduoti, bet aš nesugebėjau jo prisijaukinti.

Tai nėra istorinis romanas apie Henriką VIII ir Aną Boleyn, tai romanas apie Tomą Kromvelį, jo ambicijas ir politines intrigas. Visas dvaro gyvenimas, Henriko ir Anos santykių drama pasakojama iš jo perspektyvos, nevaizduojamas joks epizodas, kuriame jis pats nedalyvavo, nebent kitų žmonių perpasakojimuose. Tai aišku nėra blogai, o kaip tik leido autorei papasakot istoriją kiek kitu kampu, o skaitytojas gavo pagrindinį veikėją, gal net herojų su kuriuo keliauti per tą chaotišką dramą buvo maloniau. Bet romano veiksmas vyksta turbūt vienu dramatiškiausių Anglijos istorijos laikotarpiu, o man buvo nuobodu. Atrodo, kad visi svarbesni lūžiai istorijoje įvyksta ‘off screen’, o tu su jais susipažįsti tik Kromvelio mintijimuose ar dialoguose. Man labiau patiko Henriko ir Anos santykių dramą stebėti iš miegamojo kampo, nuo puotos vakarienės stalo Philippos Gregory ‘Karalienės seseryje’. Žinoma, tai nėra palyginamos knygos ir istorinės tiesos, gylio ‘Vilko dvare’ nepalyginimai daugiau, bet šarmo man - gerokai mažiau.

Tai nėra romanas tiems, kurie nori susipažinti su istoriniais įvykiais ar veikėjais, jis daug labiau tinka tiems, kurie faktus ir kontekstą žino ir labai gerai, jis lyg užpildo trūkstamas grandis, pasakoja istoriją, kuri glaudžiai su tais įvykiais susijusi, bet yra savarankiška ir tai yra labai geros istorinės literatūros požymiai. Hilary Mantel įmeta tave į Kromvelio galvą ir tu esi pilnai paskandinamas politinėse intrigose, kurias aš ne visada sugebėjau sekti ar suprasti, daug visko pasakoma tarp eilučių.

Aš išties suprantu, kodėl ši knyga yra vertinama, bet stiprus istorinis romanas nebūtinai turi būti nuobodus, nereikia nė labai toli ieškoti - Kristina Sabaliauskaitė rašo kokybišką, pilnai istorinėje tiesoje įsitenkančią, bet gyvą istorinę prozą. O man ‘Vilko dvaras’ nesukėlė bene jokio skaitymo malonumo. Paskatino daugiau pasigilinti į Anglijos reformaciją, supažindino su tikrai įdomiu istoriniu veikėju, apie kurį žinojau nedaug, bet tai ir viskas. Nors ir kirba noras toliau sekti Kromvelio gyvenimą, nemanau kad rasiu savyje jėgų trilogiją pratęsti.

Kotrynos Jogailaitės istorija ištekėjus už Švedijos princo - kažkiek neįtikėtina, įdomi ir aš apie ją sužinojau tik Ilonos Skujaitės ir jos ‘Karo nuotakos’ dėka, tai šito iš jos neatimsi ir tai tikrai graži misija - grožiniais tekstais nubraukti dulkes nuo primirštų istorinių figūrų. Deja, ši knyga nėra nei vykęs istorinis romanas, nei kokybiškas grožinis tekstas.

Panašu, kad Kotrynos istorija neturi pakankamai istorinio peno, kad jo užtektų romanui. Tekste šokinėjama per Kotrynos gyvenimą nuo tėvo mirties iki karūnavimo Švedijos karaliene. Pusę to laiko jos gyvenime nieko nevyksta, ji tik dūsauja dėl nesusekusio gyvenimo, mat dėl įvairių aplinkybių ji vis labiau artėja prie lemties likti senmerge, o įdomioji jos istorijos dalis prasideda tik gerokai persiritus į antrąją knygos pusę. Matyt todėl, kad nelabai buvo apie ką rašyti, į knygą primesta visokių trumpų bereikalingų pasišnekėjimų iš kremliaus ar švedų karališkosios šeimos, kurie dar labiau išbalansuoja ir taip jau labai ne vientisą istoriją. Šokinėjama per faktus ir labiau tekstas primena kokį docuseries, kur istorikų komentarams kaip iliustracinis fonas pateikiamos pigios epizodinės scenos, negu kokybišką literatūrą. Jei autorė būtų gera pasakotoja arba bent jau istorikė, būtų galėjusi užpildyti trūkstamas grandis tarp žinomų įvykių vidiniais veikėjų paveikslais, įdomesniais pašnekesiais ar net kokiais išgalvotais įvykiais.

Dabar štai veikėjai vienmačiai ir bedvasiai, Kotrynos mintijimai pirmuoju asmeniu vaikiški, pasikartojantys ir nenatūralūs. Atrodo kad ji pati būtų savo gyvenimo santrauką pesrkaičiusi žurnalistė bandanti atspėti tinkamus situacijoje jausmus. O ir apskritai visų veikėjų sprendimus knygoje sunku suprasti, įskaitant ir karalius, priimančius itin svarbius sprendimus tiek valstybėje, tiek knygos siužete. Nepadeda jokie epizodai su vadovėliniu foreshadowingu. Juokas ima, kai bandoma parodyti, kad politinės vedybos tarp dviejų iš esmės kariaujančių valstybių vadovų artimiausių giminaičių, kuriomis tikimasi užbaigti karą, tiesiog įvyksta ir tik po to apsižiūrima, kad jaunikis jokios valdžios neturi. Tai tu Žygimantai nori pasakyti, kad seserį ištekinai be jokių derybų?! Autorė žino istorinius faktus, bet neturi nei žinių juos suprasti, nei fantazijos sukurti įtikinamą variantą. O būtent to aš ir tikiuosi iš istorinio romano - įtikinamos versijos, kaip galėjo būti, istorinės tiesos rėmuose.

Tiesą sakant nesupratau ir prie ko čia knygos pavadinimas, gal mano žinoma karo nuotakos sąvoka koks labai jau moderni ir ankščiau turėjo kitą prasmę, bet man neatrodo, kad ji vartojamaa politinių karališkų vedybų kontekste, galbūt galėčiau dar kažkiek suprasti, jeigu ji būtų ištekinta mainais į taiką, bet pats siužetas prieštarauja tokiai prielaidai. O kur dar visiškai pievinis giminės medis, kuriame dvidešimt metų paankstinama svarbaus knygos veikėjo Eriko XIV mirtis ar dviem Jono III gimimas.

Brolių kova dėl Švedijos sosto tikrai priminė ‘Sostų karus’ ir apie tai tikrai būtų galima parašyti pritrenkiantį istorinį romaną, kuriame ryškų vaidmenį atliktų ir Kotryna, bet pačios jos istorija iš tiesų įdomi tik kaip anos dalis, o ne pati savaime. Skaityti buvo gana įdomu ir pats tekstas labai lengvai skaitosi, bet kaip istorinis romanas jis mane stipriai nuvylė.

Viena, kas man nepatiko ‘Petro Imperatorėje’ tai, kad ši nuostabi istorija buvo padalinta pusiau. Gal reikėjo ir man laukti ir abi skaityti vienu ypu, bet Sabaliauskaitės laukti niekaip neišeina, reikia čia ir dabar, tai dabar lieku su knyga, apie kurią nieko labai naujo negaliu pasakyti.

Nes man tai vientisa istorija apie įdomią, tikrą, asmenybę, stiprią moterį, kuriai Kristina Sabaliauskaitė įpūtė tiek gyvybės, tiek spalvų, tiek liūdesio ir gyvenimo troškimo, kad nebetilpo knygos puslapiuose. Stebiuosi tiesiog, net ir žinodama autorės talentą, kaip tą tikrą istoriją, paskendusią šnapse ir vaikų laidotuvėse, galima šitaip sodriai, šitaip įdomiai pasakoti. Ne itin daug ten siužeto ar veiksmo, bet kiek įtampos, taip ne visai subtiliai vietomis pakurstytos žvilgsnių iš ateities. Buvo vietų kur kirbėjau - na ko gi griebsis Katerina, kad išplauktų sausa, kas šaus galvon Petrui.

Nors apie pastarąjį buvau kažkiek girdėjus, esu ne itin susipažinusi su to laikotarpio Rusijos monarchijos istorija ir per visą šį laiką nuo pirmosios dalies stengiausi nieko neskaitinėti, į ateitį nežvilgčioti ir nesusigadinti sau geros knygos, tad tik baigusi skaityti lėkiau ieškoti tai kas gi ten valdė po jos, kokie likimai ištiko vienus ar kitus veikėjus. Paties Petro paveikslas mane tiesą sakant vien pykdė, gal ir kontroversiška jis asmenybė, tas objektyviai žiūrint matosi ir knygos puslapiuose, bet man šitoje knygoje jis buvo bukaprotis ir tiek, ne vieną pykčio monologą skaitydama su jo taip mylimais keiksmažodžiais sukurpiau.

Ko neminėjau pirmoje apžvalgoje, tai tos sabaliauskaitiškos vyšnios ant torto - paties teksto technikų ir paslapčių. Tai, kaip ji teksto kalbą pritaiko prie laikmečio ir konteksto, kaip žaidžia valandos, laiko simboliais - visa tai leidžia knygai užburti ir nepaleisti ir tuo itin žaviuosi asmeniškai. Tuo iki mažiausių smulkmenų sukurtu meno kūriniu, išeinančiu už teksto, literatūros, istorijos ribų.

Atsivertusi “Petro Imperatorę”, pamačiusi ‘9’ pavadintą pirmą skyrių ir perskaičiuosi tą trumpą skaičiais grįstą pagrindinės veikėjos prisistatymą ir supratau, kad bus labai gerai - rodos viskas aplink nutilo, nublanko ir aš nėriau į tą kaip visuomet sodrią, daug metų brandintą ir išjaustą istoriją.

Istoriją, apie visų ujamą lietuvių našlaitę, karo belaisvę, tapusią rusų cariene. Istorija, kuri, rodos, pati šaukiasi Sabaliauskaitės plunksnos, nes tik ji galėjo parašyti šitą knygą ir kaip pati sako, leisti tai užtildytai moteriai pačiai papasakoti savo istoriją. O ir Sabaliauskaitei ši asmenybė su visomis temomis savo bagaže, buvo kaip tik tai, kas leido jai atsispirti nuo pabaigtų silvų ir su griausmu grįžti į lietuviškos literatūros padangę parodyti, kiek daug ji gali.

O rašyti apie rytų ir vakarų civilizacijų sankirtą Petro I laikais reikia drąsos. Jau dabar girdėti ir tikrai bus dar girdėti daugiau ar mažiau nepatenkintų tuo, kokia klaiki šitame romane yra Rusija ir kokia vakarietiška čia Lietuva - toli gražu ne tarpinė stotelė tarp rytų ir vakarų, o tikrų tikriausi vakarai. Ir aš tikiu Sabaliauskaite. Tikiu, kad ji pasakoja tikrą istoriją, su tikrais žmonėmis ir tikrais nutikimais, kad ji rašo apie tai, ką per daug metų tyrimo perskaitė mokslininkų darbuose, kurie retam skaitytojui prieinami ir turbūt suprantami. Ji apie Lietuvą jau rašė visokią - nors ir vadinu Silvas meilės ode Lietuvai - Sabaliauskaitė visuomet ją vaizdavo blaiviai, labai dažnai pašiepdama ir šiek tiek burnodama, taigi niekaip negalima jos apkaltinti aukštinant Lietuvą ir žeminant Rusiją.

Apie Petrą I iš mokyklos pamenu, kad buvo apsėstas vakarais ir liepė rusams nusiskusti barzdas. Džiaugiuosi, kad Sabaliauskaitė tą laikotarpį taip ryškiai, taip nuodugniai pavaizdavo šiame romane ir leido tą Rusiją suprasti labiau, o ir apie šiandienos Rusiją ji tuo kažką bando pasakyti. O jau ta dalis apie visų mano ir šiandien vartojamų keiksmažodžių kilmę!

Turint omenyje, kad šiandienos feminizmas jau stovi man gerklėje, rodos, apie moterų sunkią dalią man jau kaip ir turėtų būt įgrisę girdėti, bet šita tema šitame kontekste, kur moters padėtis buvo blogesnė ir už tamsiausius viduramžius turbūt, atskleista visai kitaip. Galbūt kaip tik primena, kaip svarbu džiaugtis, tuo, kas iškovota, o ne vėl lenda gerklėn. Nėra čia jokios herojės, aplenkusios laiką ir keičiančios pasaulį, net ir pagrindinė knygos ašis anaiptol nėra herojė - ji tiesiog moteris, kuri sugebėjo išlikti tame mėšle, kai beveik nebuvo jokių šansų. Ji ne tik, kad nėra tipinė istorijų su feminizmo atspalviu veikėja, labiau jos priešingybė. O argi toks požiūris į temą nėra paveikesnis?

O jau tas visuotinas džiaugsmas atsikračius ilgų sakinių! Man jie niekad nekliudė, ir tiesą sakant vargu ar būčiau pastebėjusi pati, kad tie sakiniai jau tiek sutrumpėjo, nes man tai tekstas vėlgi labai sabaliauskaitiškas - tirštas, naudojantis labai labai mažai tiesioginės kalbos ir leidžiantis taip lengvai, taip harmoningai slinkti tekstu. Įstabus man pasirodė ir tas menas sujungti plačiai atskleidžiamus prisiminimus su paskutine carienės gyvenimo para, taip puikiai pereinama nuo vieno prie kito, taip sudėliota, kad tikrai rodos, skaitytum mirštančiojo mintis, prisimenant gyvenimą mirties patale.

Taip, aš myliu Sabaliauskaitę ir galbūt ne visada būna pilnai objektyvi. Man paradoksaliai norisi, kad ji imtų ir rašytų apie visokiausius istorinius laikotarpius ir asmenybes, piltų tas istorijas kaip iš kibiro ir leistų man kuo daugiau istorijų išgyventi taip kaip Jekaterinos I, bet suprantu, kad kaip tik todėl, kad ji dešimt metų rašo tas knygas, jos gaunasi tokios nuostabios. Tai tikiuosi, kad ji nepails dirbti taip ir toliau, ir sukurs dar ne vieną tokį šedevrą.

Categories

Categories