Paskutinį kartą rusų klasiką skaičiau matyt prieš į 5 metus, jau ir pamiršau ką reiškia romanai su šimtais veikėjų, pristatomų vienodais vardais su tevavardžiais, be to dar trumpinamais neįtikėčiausiais būdais, tarp kurių pasiklysti yra juokai. O tas dramatizmas… rodos apie karą ir panašiomis temomis ir prancūzų, ir anglų klasikai daug rašė, bet atsiverti Tolstojų ar štai Pasternaką, ir viskas persikelia į kitą lygį. 

Buvo keista, bet kartu ir puiku pasinerti į tą istoriją, kur be jokių aiškių laiko ir istorinių įvykių nuorodų sekamas rusų gyvenimas nuo 1905-ųjų iki II PK. Kalbama apie pilietinius judėjimus, I PK, revoliuciją, pilietinį karą. Matai kažkokias mūšių, įvykių užuominas, bet čia joms vietos iš esmės nėra. Boris Pasternak šitoje knygoje kalba apie tuose verpetuose paskendusį žmogų - pagrindinį herojų daktarą Živagą, jo šeimos, draugų, mylimosios ir kitų sutiktų žmonių likimus. Tai slogus, dažnai žiaurus pasakojimas apie tą savotišką tautą ir jos istoriją, leidžiantis šiek tiek aiškiau pajusti, kaip gyveno jų prarastoji karta, negavusi nė trupučio atokvėpio tarp tų dviejų karų, aiškiau suprasti kodėl ir kaip tos tautos gyvenimas nukrypo tais šunkeliais. 

Vis dėl to tai sunkiai skaitomas romanas, aš neprisijaukinau Pasternako pasakojimo būdo, galbūt vertimas čia kaltas, bet ir siužetas bangavo, perdėm daug visokių sutapimų, neįtikimų tokio dydžio miestuose ir šalyje - ne kartą ir ne du visiškai atsitiktinai visi susitinka neįtikėtinomis aplinkybėmis. Man norėjosi kartais mažiau literatūros ir daugiau gyvenimo. Samprotavimai apie gyvenimą ir revoliuciją irgi manęs nepaveikė, labai sudėtingai šnekėjo autorius apie tai, ką galėjo laisvai parodyti siužeto vingiais. 

Puikią vis dėl to kelionę turėjau su šiuo romanu, vėl prisiminiau, kuo tokia ypatinga ta rusų literatūra ir susipažinau su vienu garsiausių rusų ir apskritai klasikos literatūros herojų.