Neįprasta skaityti tokį lyg ir trilerį ar detektyvą, kuriame ir žudikai, ir motyvai, ir jų paieškos pabaiga yra aiški nuo pat pradžios. Bet Truman Capote šituo savo romanu ‘Šaltakraujiškai’ pasakoja ne tiek detektyvinę istoriją, apie tikrą, makabrišką nusikaltimą ir jo tyrimą, kiek nagrinėja nusikaltėlio psichologiją ir visa, kas atvedė prie tų beprasmiškų žudynių. O turint omenyje, kad jis pats bendravo su tais nusikaltėliais, duoda tiems nagrinėjimams kažkokio svorio. 

Labai tamsus romanas, kupinas kažkokio nesuvokiamo žiaurumo - be pagrindinės istorijos knygos pabaigoje pateikiamos dar kelios tokių pat beprasmiškų žudynių istorijos, susitikus žudikams mirtininkų kamerose. Daug ką ir sunku buvo skaityti.

Pasakojimo stilius labai įdomus. Man vietomis priminė klasikinę realizmo literatūrą, kur taip labai nuodugniai ir plačiai viskas pasakojama, įterpiami visokie kaimiečių pasisakymai ir mintijimai, taip pagyvinant tekstą, kartais pasitaikantys priėjimai prie kažkokio įvykio iš toliau, per pastatą, vietovę ar kokį įdomų faktą. Ir kažkaip tai tiko šiai istorijai. Ypatingai pirmoje dalyje, kur pasakojama apie paskutinę tos šeimos gyvenimo dieną, vis peršokant jau į ateitį, kur jau žinoma, kad jie nužudyti, o nusikaltėliai jau sugauti. Toks keistas visažinio pasakotojo egzempliorius, kai tas autorius realiai yra visažinis - ne dėl to, kad viską sugalvojo, bet dėl to, kad viską ištyrė. 

Sunku vienu prisėdimu daug šitos knygos perskaityti, nes slegia katastrofiškai, vietomis gal kiek pabodo ir nusikaltėlių klajonių vaizdai, bet knyga unikali, įtraukianti ir nešanti žinutę, ne gražiai suvyniotą ir pateiktą, bet susiraizgiusią visame tame keistame pasakojime. 

„Paskutinės apeigos“ mano lentynoje gulėjo jau kuris laikas, netgi spėjau antrą autorės knygą nusipirkti neperskaičiusi šios. Kažkaip neturėjau abejonių, kad rašytojos knygas verta skaityti, bet šios, nors ir intrigavo bei žadėjo gerą skaitinį, prisibijojau, nes buvo akivaizdu, kad tai – emociškai labai varginanti knyga. Pagaliau prisiruošiau ir lūkesčiai pasirodė buvę teisingi. Knyga įtraukianti ir verta dėmesio, bet per daug slogi, kad galėtum ja nuoširdžiai mėgautis. 

Nuo šios knygos fabulos tiesiog užverda kraujas – davatkų užvaldytas archajiškas pasaulis su klaikia neteisybe jo pamatuose. Apie tokius dalykus man itin sunku skaityti ir vienintelis nors kiek guodžiantis dalykas, kad dažniausiai žinai, ar bent slapta tikiesi, kad teisingumas laimės, bet ši knyga su savo šiurpiomis aplinkybėmis neleidžia net ir to. Natūralu, kad skaitant ši istorija nesuteikia jokių malonių jausmų. Matai knygos puslapiuose iš vieno kiemo į kitą vaikomus pamestus vaikus, mergaites, kurioms skaityti yra nepadoru, teisėtvarkos pareigūnus, kurie gyvena rūmuose su tarnaitėmis batams užrišti ir įsivaizduoja esantys dievai, davatkas su raganų ir blogo nužiūrėjimo pasakomis, kaimiečius gyvenančius paskalų liūne, kuriame neįmanoma išgyventi kitokiam, pastorius su savo Testamentais, Dievo bausmėmis ir atgailomis; ir kyla noras sudaužyti keletą lėkščių. Bet žinoma tai joks priekaištas pačiam romanui – istorija tiek įdomi istoriniu požiūriu, tiek svarbi savo idėjomis, kurios vienokia ar kitokia forma aktualios bet kokiame laikmetyje. 

Šią šiurpią istoriją dar tamsesnėmis spalvomis nudažo ir Islandijos kraštovaizdis su tomis šaltomis žiemomis, per kurias mirusius artimuosius kaimiečiai laiko rūsiuose, nes įšalusioje žemėje negali iškasti kapo. Tai turbūt pirmas kartas, kai skaitau apie Islandiją ir buvo labai įdomu ir kartu netikėta sužinoti apie jos kultūrą ir visuomenę XIX amžiuje – tas atokios ir atšiaurios salos sąlygos sudarė sąlygas įdomiems reiškiniams – kad ir tas mirties bausme nuteistos žudikės laikymas šeimoje, viduramžiškos, keliais šimtmečiais pavėlavusios išeiti kraštutinės religinės nesąmonės, visos mirties bausmės vykdymo procedūros. 

Be kita ko, ši knyga ir savotiškas detektyvas, skatinantis sužinoti, kaip visgi viskas vyko, ar kalta dėl tų žmogžudysčių Agnes, kaip pasisuks ją globojančios šeimos požiūris ir gyvenimas, netgi tvyro šiokia tokia įtampa, baiminantis, kad kas kaip geroje melodramoje nesutrukdys tos istorijos atskleisti. O ir papasakota labai sklandžiai, todėl nors ir labai sunkus pasakojimas, skaitomas maloniai ir tau labai padėjo įveikti šį pasakojimą. Kai kurie autorės sprendimai, tiesa, buvo keistoki – į trečiojo asmens pasakojimą vietomis įterpti pirmuoju asmeniu poetiškai atskleidžiamus pagrindinės veikėjos mintijimus, kurie ne visada tiko prie bendro konteksto. 

Lengvai skaitoma sunki istorija, kuri tikrai verta dėmesio, kad ir nelabai gražiai, bet supažindina su Islandija, jos žmonėmis, kultūra ir pateikia įdomų bei sukrečiantį pasakojimą apie sudėtingus sudėtingų žmonių likimus.