‘Miegančių drugelių tvirtovė’ buvo Jurgos Ivanauskaitės antras šansas mane sužavėti, nes ‘Placebas’ perdėm dvelkė tais modernios literatūros aspektais, kurie manęs neveža - keisti pasakotojai, ne itin nuoseklus pasakojimas, klampus tekstas, o pagal apžvalgą matau, kad įvardijau ir kaip labai niūrią. Ha, sakė ta, kuri antram bandymui ėmėsi prekybos žmonėmis naratyvo.
Šitos knygos bijojau. Tokios tikros ir žiaurios temos duoda į paširdžius stipriau nei absurdiškai garsus būmčikas bare. Šį pasakojimą, pripildytą net kelių viena už kitą žiauresnių sekso vergių istorijų, ištverti padėjo tik tai, kad pasakojimas vyksta jau iš prisiminimų, esant daugiau mažiau saugiame uoste, perspektyvos. Naivu turbūt sakyti, kad šiandien ši problema Lietuvoje nebėra tokia opi, bet knygos parašymo metu tai turbūt prilygo epidemijai ir knyga labai giliai panardina į tuos sudėtingus 2005-uosius, mano gal menkoki tuometinės vienuolikmetės prisiminimai visai susišaukė su knygos atmofsera ir aš į ją oi kaip panirau. Autorė pateikia daug įdomių problemos kampų, ypač man patiko pagrindinės veikėjos Monikos kaltinamoji/ginamoji kalba.
Knygą ištverti, kaip Monikai gyvenimą, paradoksaliai padeda visos tos tolimos katastrofos - žemės drebėjimai, cunamiai, potvyniai ir epidemijos (bet iš tiesų, kas per metai tie 2005-ieji?!). Jos taip makabriškai tikrai beveik enternaining atrodo su tuo konkrečiu, pirmaplaniu knygos veikėjų skausmu palyginus. Daug spalvų knygai suteikė ir dienoraščio stilius, tiesiai iš pasakotojos galvos leidžiantis viską stebėti. Man lyg išganymas buvo tas nuoseklus, paprastas pasakojimo stilius, nes po ‘Placebo’ labai bijojau dar vienos teksto klampynės. Užteko ir emocinės.
Šį kartą Jurga buvo daug sukalbamesnė, nuoseklesnė ir realistiškesnė, bet vietomis vis tiek vargino minties nuklydimais, ne visada į temą pataikančiais filosofavimais, man asmeniškai nelimpančiais visokiausių kultūrų religiniais ir pasaulio pabaigos motyvais. Kalba vaizdinga, bet bene kožnam sakiny pilami sudėtingi, daugiasluoksniai, o kartais visai nei į tvorą nei į mietą palyginimai vargino. Į knygos antrą pusę jau buvo pradėjusi piktintis ne itin realistiškais scenarijais ir begėdišku perspaudimu, bet tada pajaučiau kažkokias, gal ir visai autorės nekviestas, lengvo magiškojo realizmo dulksnas ir nurimusi visai besimėgaudama pasiekiau finišą.
Labai įdomiai su realybe flirtuojantis romanas, kuriame tikrų įvykių nors vežimu vežk, bet scenarijus vis tiek kažkoks kiek distopiškas. Paliečia daug sudėtingų temų iš įvairių kampų, bet ir būdamas labai niūrus, sugeba nenuskandinti ašarų liūne. Gal kiek ištemptas, gal kiek pertemptas, bet tikrai stiprus lietuviškos literatūros egzempliorius.
0 Komentarai