Aklas griebimas bibliotekoje, sudominęs, aišku, pavadinimu detektyvų skyriuje, o tuomet ta iš šešių kūnų sudaryta ‘Skudurinės lėlės’ kompozicija. Gaila, kad autorius čia nesustoja ir ant visko dar užkrauna būsimų nužudymų tvarkaraštį. Taip vienu mostelėjimu visa skudurinukė yra išmetama pro langą ir vietoje turimų kūno dalių nuodugnaus tyrimo, imamasi neva gelbėti tas būsimas aukas, nors gelbėjimo irgi galima rasti ne itin daug. Po pirmo nepavykusio bandymo ir tiesiog fantastiškai įmantraus nužudymo tyrėjai nepadaro jokių išvadų ir toliau mano, kad paprastas saugus butas kažką išspręs. Kažkas nutekina informaciją, bet to niekas nė nebando aiškintis, apskritai tyrėjai šitoje byloje daro nieko, tik aptarinėja kažką mediniuose dialoguose ir svarsto moralines dilemas. Net galiausiai paaiškėjus žudikui, lieka visiškai neaišku kaip tos visos neįtikėtinos žmogžudystės, kurioms reikėjo labai daug specifinių ir slaptų žinių, išvis galėjo būti įvykdytos ir mažai kas galiausiai logiškai paaiškina visus tuos 400 puslapių veiksmo.
Tiesą sakant, kol sukurpiau šitą pastraipėlę, man šitas romanas pradėjo dar labiau nepatikti. Net nežinau ar bent vieną gerą dalyką galiu apie jį pasakyti, nes 99 procentai detektyvų mane įtraukia taip, kad noriu greičiau sužinoti atsakymą ir šis nebuvo išimtis, bet tai vargiai galiu vadinti pliusu.
0 Komentarai