Haris Poteris ir pavėluota apžvalga

Kol kalėdiniu laikotarpiu visi dar kartą žiūrėjo poteriadą, aš nusprendžiau atsiversti naująjį leidimą ir jau turbūt ketvirtąjį kartą perskaityti visas knygas. Nuo paskutiniojo skaitymo buvo praėję jau daug laiko, todėl į knygas šį kartą manau pažvelgiau visai kitomis akimis negu ankščiau. Vis dėlto vėl kvatojau balsu iš pokštų kurie man ir taip giliai įstrigę, bene verkiau per laidotuves, o ‘Mirties reklivijas’ skaičiau iki paryčių, nors dievaži viską puikiausiai prisiminiau. 

Ši kartą skaitydama labai aiškiai pajaučiau detektyvinę visų knygų prigimtį. Iš esmės visos knygos sudėliotos taip, kad Hariui reikia išspręsti kokią vieną didelę ir daug mažų mįslių, kurioms visoms pabaigoje duodami bent jau kažkokio išsamumo ir patikimumo atsakymai. O svarbiausia, kad nors nuo ‘Ugnies taurės’ pabaigos visas paslaptingumas jau darosi pritemptas, Rowling puikiai sekasi tas detektyvines istorijas plėtoti, kas labai matyti, kai skaitai žinodamas atsakymus. Matyti, kad skaitytojas būdamas atidus gali daugelį mįslių įminti pats, ieškojimai jaudinantys, o atsakymai visus vargus atperkantys. Galvoju, kad gal reikia tuos Rowling tikrus detektyvus pabandyti. 

Kad ir kaip skaudu tai pripažinti, reikia sutikti kad stipriai įsigilinus į istoriją skylių rasti galima, bet šiaip mane itin žavi, kaip istorija yra sunarpliota. Daugelis jau pirmoje knygoje papasakotų dalykų kažkaip labai susišaukia su didesniu tolesnių knygų kontekstu. Jeigu Rowling ir neturėjo galvoje visos istorijos rašydama pirmąją, tai vėliau sugalvojo istoriją tobulai sukrentančią į tuščias dėlionės dalis. Mane visada trikdė šios istorijos lokalumas tokių rodos pasaulinių negandų fone, o ir šiaip daugelio veikėjų žiaurumas dar ir dabar kartais rodosi stipriai nepamatuotas, bet šiandien turbūt geriau galiu įvertinti alegorijas į  istorinę mūsų pasaulio realybę ir sutikti, kad ne kažin kiek prasilenkta.  

Kas dar šį kartą labai stipriai paaiškėjo, kad šiaip aš vietomis nuoširdžiai nemėgau kai kurių protagonistų, įskaitant ir Harį, nes jie elgėsi debiliškiai. Ir tai geras dalykas, nes labiau už bet ką parodo tų veikėjų tikrumą ir natūralumą. Sunkiau Rowling sekėsi puikiai plėtoti neigiamų personažų  portretus, nes tie tai be Sneipo yra gana vienmačiai ir kad ir kaip stengiausi nesugebėjau pamatyti nei Voldemorto, nei Ambridž, nei visų Mirties Valgytojų bjaurumo šaknų ar būties tragiškumo. 

Turiu pasakyti kad naujasis jubiliejinis serijos leidimas mane nuvylė. Viršeliai yra kažkas nuostabaus, bet matyti kad tekstas buvo perspausdintas nė nebandžius dar kartą jo skaityti ir ištaisyti bent jau šiurkščias korektūros o gal ir vertimo klaidas. Mane visad trikdę ir dabar trikdo tie kvaili Smirdžiaus, Nevėkšlos, Įkyrėlės ir daugelio kitų pavardžių vertimai. Galbūt su šitu perleidimu, puikiai suvokiant, kad knygos šios tikrai ne vien vaikučiams ir šiaip vaikučiai skaitantys šias knygas neturėtų būti tokie buki, kad jiems reiktų tokių nuorodų, buvo galima gražinti visiems orumą ir originalias lietuvintas pavardes. 

Visgi nepaisant keistoko lietuviško vertimo, britiško susireikšminimo ir siužetinių skylučių, dar kartą perskaičiusi galiu visgi gal ne visiškai objektyviai bet labai tvirtai tarti, kad tai viena nuostabiausių mano skaitytų istorijų ir ji apie žmogiškumą ir gyvenimą pasako tiek daug, kad daugelis pseudofilosofinių knygų verkia kamputyje. O ir pasakoja tai įtaigiai, jaudinančiai ir labai labai spalvingai.