Nors ir pačiai tokie palyginimai prieš skaitymą skambėjo kiek juokingai, ‘The Lies of Locke Lamora’ tikrai labai sėkmingai sujungia ‘Oušeno vienuoliktuką’ su ‘Krikštatėviu’, o receptą pagardinus trupučiu steampunkiškos magijos ir keiksmų gaunasi pagaulus ir maloniai skaitomas romanas.
Aš angliškai skaitau nedaug, bet kažkodėl kai skaitau tai puolu tiesiai į kažkokį fantastinį pasaulį su savo naujadarais ir labai vaizdingais aprašymais, kuriuose kas trečias žodis reiškia neaišku ką. O šį kartą aprašymai buvo tiesiog stebuklingi, su natūraliais palyginimais, kupini pačių įvairiausių spalvų, garsų ir kvapų. Viena tų knygų, po kurių supranti kokia visgi vaizdinga ir graži gali būti anglų kalba. Daug knygai duoda labai natūralūs dialogai, pagardinti ir keliais nešvankiais juokeliais, ir keiksmais, ir ironija.
Šios knygos pasaulis vaizdingai ne tik aprašytas, bet ir pats savaime yra kerintis. Tai venecijietiško stiliaus miestas, su sudėtinga (dažnai ir beždžionių) tiltų sistema, dalinai pastatytas iš antgamtiško žlugusios ateivių civilizacijos stiklo. Jame gyvuoja net dvylika vienuolių ordinų, dvi prostitučių gildijos ir mažiausiai kelios dešimtys įvairaus plauko vagių gaujų, atsakančių vienam vadų vadui. Capa (taip tituluojasi vadas) turi dvarą ant vandens, o viena tų gaujų įsikūrusi senų kapinių kriptose. Rodos kiekviena mėnesio diena vietoje skaičiaus turi pavadinimą, o kartą per mėnesį toks savotiškas vandens turgus, kur prekyba vyksta laivams plūduriuojant palei ežero krantą ar prekiaujant tiesiai ant vandens tampa festivaliu ant vandens su gladiatorių kautynėmis prieš ryklius. Toks pasaulis šarmo priduotų ir pačiai nuobodžiausiai istorijai.
O ši istorija nėra vienas didelis nuotykis, nes nors pasakojama apie patologišką vagį ir melagį ir jo labai intelektualią vagių gaują, sudėtingais keliais scaminančią turtingą aukštuomenę bei prasidėjusį gaujų karą, pasakojimas kartais tikrai lėtas, su netrumpais sustojimas papasakoti kraštovaizdžiui. Be kita ko greta šiandienos įvykių labai nuosekliai pasakojama ir praeities istorija apie pagrindinio herojaus ir jo gaujos mokslus kaip tapti elitiniais vagimis. Kas taip pat sukūrė tokį stabdį veiksmui per daug įsibėgėti, nors greičio ir veiksmo antroje knygos pusėje taip pat netrūko.
Tiesa, ne viskas buvo taip jau rožėmis klota. Kai kurie siužeto vingiai galiausiai rodėsi kiek per daug dirbtini ir neharmoningai įkišti tempti siužetą. Kaip pirmai serijos knygai man per daug buvo pakabinta kabliukų kurie niekur neatvedė, kaip kad pagrindinio herojaus gyvenimo meilė, viena iš nedaugelio moterų knygoje Sabetha, kurios vardas paminėtas turbūt pirmame knygos puslapyje ir minimas ne kartą vėliau, bet taip ir lieka tik vardu nes nei praeities nei šiandienos istorijoje ji nei karto nepasirodo, mat abu kartus yra kažkur išvykusi. Man kiek per pigus pasirodė triukas, mat pirma serijos knyga turėtų mano manymu būti daugiau ar mažiau self-contained, ko apie šią negaliu pasakyti.
0 Komentarai