Kartą paauglystėje jau bandžiau skaityti šią knygą, bet užmečiau, kai teko gražinti bibliotekon. Aš ir pati nežinau, kaip sugebėjau ‘Lėlių slėnį’ tuomet išsirinkti skaitymui bet džiaugiuosi, kad prie jos grįžau būtent dabar, kai ji sugebėjo mane nesustodama stebinti ir kai galėjau pro visą purvą pamatyti istoriją, kurią bandė pasakoti Jacqueline Susann.
O knygoje purvo itin daug - ji sukasi apie šlykščiąją Niujorko ir Holivudo pramogų pasaulio pusę - narkotikus, negailestingą konkurenciją, pinigų ir šlovės fetišą, neištikimybę pietums, pusryčiams ir vakarienei. Negalėjau pakęsti nei vieno knygos veikėjo - alei vieno visi atgrasūs, silpnavaliai, žiaurūs žmonės be jokios gyvenimo prasmės ir džiaugsmo. Kartais atrodo, kad knyga šaržuota, kad taip baisu na negali būti, bet aš patikėjau bene kiekvienu pasakojimo žodžiu, atrodo sukiojausi veikėjų virtuvėse, miegamuosiuose ir scenų užkulisiuose, nors su jais toli gražu nesitapatinau, turbūt gerai nė nesupratau ir beveik nė nepalaikiau.
Tai labai ilgas, ir turbūt per ilgas, romanas, bet nuobodžiauti neteko nė minutės. Skaičiau valandų valandas, bet nejutau nei nuovargio, nei nuobodulio, o net su detektyvais man kartais norisi pertraukėlių. Jacqueline Susann stilius tiesiog pavergia - jis lengvas, žaismingas, vaizdingas ir įtaigus. Nors ir kalba apie sudėtingus dalykus. Gal tai ir nėra kažin koks gilių įžvalgų ir prasmių šulinys, bet svorio tikrai turi, paliečia skaudžias ir svarbias temas.
Šarmo knygai pridėjo ir pasakojamo laiko atmosfera. Man pokaris visada labiau asocijavosi su puritoniškąją Amerika su neįtikėtinais moralės standartais moterims ir kažkaip keista buvo suvokti, kad tuo pačiu metu net tame pačiame mieste turbūt gyvavo ir kita - ‘Lėlių slėnio’ Amerika, kuri rodosi šimtaprocentinė anos priešingybė. Nežinau, kiek knygoje minimų pavardžių yra tikros, kiek knygos veikėjai buvo paremti tikrais to meto pramogų verslo atstovais, bet manau, kad skaityti šią knygą kažkiek labiau išmanant tą kultūrinį kontekstą būtų dar stebuklingiau.
Kita vertus, gal ir žinau, kodėl anuomet jauną mane patraukė šita knyga - nuostabiu, skaniu ’Almos litteros’ viršeliu, kuris gal ir nelabai teisingai prie savęs traukia paaugles, bet šiaip yra stebėtinai skoningas ir tinkamas kaip 2006-tiesiems. Skaitydama ištisai viskuo stebėjausi - ir netikėtais siužeto vingiais, ir veikėjų bjaurumu ir tuo, kad man patinka, nes paprastai retai sugebu nuryti tokius ribinius pasakojimus su ribiniais veikėjais, paskendusiais moraliniam mėšle.
0 Komentarai