Po ramaus, logika grįsto detektyvo sunku buvo skaityti papuolus ant šaudau gaudau tipo trilerio, nors gal čia labiau mušuosi ir gaudau, mat britų policininkai ginklų nesinešioja, kuriame suimamas ir apkaltinamas žmogžudyste bene kiekvienas veikėjas.
‘Šaltas granitas’ jau pirmu savo akordu siekia šokiruoti - išdarkytas vaiko lavonas, o pamažu ryškėja ir serijinio žudiko motyvas. Tačiau apart to paties fakto, kad žudomi vaikai, šis romanas man nepasirodė nei kažkoks labai žiaurus ar tamsus, nei šlykštus, na gerai dvėselienos kalnai gal ir šlykštoki, bet labiau paviršutiniškai. Kažkoks farsas gaunasi, kai ten vaikai dingsta ir žūsta dėl visokiausių priežasčių, nebetenka kažkaip viskas prasmės. Ypač kai autorius vargu ar yra matęs gyvenime vaikų ir vaizduoja keturmečius einančius vienus į parduotuvę mieste, kuriame gyvena 200 000 žmonių arba išsodinamus iš automobilio vidury kelio susierzinusios mamos.
Galbūt mano supratimui apie teisėtvarką labai daug įtakos padarė amerikietiški serialai bei knygos ir aš klaidingai įsivaizduoju kaip policija dirba kitose valstybėse, ko nevengia akcentuoti ir pati knyga, bet tai, kas vyksta šitoj knygoj man pasirodė visiška nesąmonė. Policininkai čia puola visur stačia galva, suiminėja visus be jokių įkalčių, numanomų motyvų ar alibi tikrinimų. Tiesiog ima ir apkaltina žmogdžudyste todėl kad pavyzdžiui randa lavoną tavo šiukšlių maiše sąvartyne. Kas čia per pretekstas? Ir nėra taip, kad jie suima nes taip kokios nors taisyklės liepia, kad apklaustų, ne, jie šventai įsitikinę, kad byla išspręsta… Ir taip su kiekvienu įtariamuoju tiek pagrindinėje, tiek šalutinėse bylose, o priežasčių įtarti kokį veikėją vėliau pasitaiko ir dar prastesnių nei šita, įskaitant ir tikrąjį kaltininką. Vienas juokingesnių epizodų - kai jie uždaro į sulaikymo kamerą vyruką, kuris rado lavoną, nes pagrindinis tyrėjas jaučia, kad jis meluoja kaip atrado… Tiesiog sunku buvo skaityti.
Tiek kovodamas su klišėmis tekste, autorius pats paskęsta jose iki kaklo. Šitame romane Lietuva ir lietuviai yra paminėti net 5 kartus - dažniausiai kaip prostitučių kilmės šalis, kartą kaip vieta, kur vis dar sergama tuberkulioze: ‘dalis buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos, Lietuva, visa Afrika, Tolimieji rytai, Amerika’. Kas per… Šitame sąraše jau yra išvardintas realiai visas pasaulis, apart mielosios Britanijos, tai kodėl reikia išskirti būtent Lietuvą? Ypač kai ji ir taip patenka į pirmą kategoriją. Gal dar nesiputočiau taip stipriai jeigu ne kiti 4 paminėjimai - aš suprantu, tiesa, kad knygos parašymo metu buvo ten tų parduotų lietuvaičių, bet nu juk ne vien jų, o nei vienos tautybės ar šalies nebuvo daugiau paminėta, gal net apskritai jokiuose kituose kontekstuose nebuvo parašyta jokios kitos valstybės pavadinimo. Atrodo asmeniška.
Vertimas šitos knygos tikrai labai prastas. Aš jau gana retai tai pastebiu, bet čia tiek visokiausių įdomių žodžių išrasta ir pavartota ne vietoje ir ne laiku, kad klaiku. Žinoma, originalas panašu buvo gana sudėtingas vertimui, tarkim škotišką akcentą išversti į lietuvių kalbą nėra įmanoma, bet gal ir nereikėjo? Tiesa, man vietomis pasirodė, kad ir pats angliškas tekstas, kartais nuvinguriuodavo į pievas.
Žodžiu, pirma pažintis su Stiuart McBride buvo prastoka - jokio tyrimo ar logikos, daug klišių ir bereikalingų muštynių. Vargu ar ryšiuosi suteikti serijai antrą šansą.
0 Komentarai