Šiandieninis feminizmas (ar kaip ten jis dabar turėtų vadintis) man kelia šiokį tokį nervinį tiką, todėl gali atrodyti keista, kad skaičiau šį visišką feminizmo vadovėlį - esė apie moterį visuomenėje turbūt būtų tiksliausia pasakyti, nors šiaip apibrėžti tai, apie ką kalba Virginia Woolf šioje knygoje labai sunku ir nenorėčiau to supaprastinti iki moterų teisių. Jei būčiau pasigilinusi labiau, apie ką ši knyga, turbūt vargu ar būčiau ją skaičiusi, nes jos ėmiausi tikėdamasi rasti daugiau karo negu moterų, mat atvedė prie jos mane monografija apie karo fotografijas, kur ‘Three Guineas’ buvo ne kartą perfrazuotai cituojama. Visgi savotiškai džiaugiuosi, kad taip netyčia šią knygą perskaičiau.
Antrojo pasaulinio karto išvakarėse bandydama atsakyti į laišką su klausimu, kaip užkirsti kelią karui, autorė į klausimą žiūri grynai iš savo kaip išsilavinusios klasės moters perspektyvos ir diskutuoja apie tai, ką iš tiesų moteris, kuriai tik neseniai suteikta galimybė gauti išsilavinimą, dirbti ir balsuoti (labiau teorinės galimybės, nebūtinai praktiškai įgyvendintos), gali padaryti, kad neleistų kilti karui - amžiais prisvylančiai vyrų košei, kylančiai iš visko kas blogai su patriarchaline visuomene. Nors aš aiškiai suvokiu, kad moterų padėtis praeityje buvo labai prasta ir dėl jų teisių reikėjo kovoti dantimis ir nagais, vargu ar kada susimąsčiau apie mažiausius jų dalios niuansus, detales, kurios nušviečia viską dar niūresnėmis spalvomis. Ši knyga daug tų niuansų ir detalių pateikia, daug analizuoja, argumentuoja, kai kurios ištraukos iš spaudos ar kitų šaltinių ir stebindavo ir kraują užvirindavo ne prasčiau nei šiandienos žinių reportažai.
Knyga man buvo sudėtinga - skaityti formalia anglų kalba parašytą laiško formos kūrinį, kuriame daug ironijos, itin ilgi sakiniai, pasitelkiama įvairių stilistinių formų - laiškas laiške, intarpai jame, kartais tiesiog sunku tapdavo sekti mintį. Tai žinoma mano nepatyrusios tokių knygų skaitytojos nuodėmė ir visai ne knygos ar autorės. Bet kai pagaudavau minties tėkmę - ji būdavo puiki. Argumentacijos kelias čia įstabus - kaip atrodo nuo visiškai su moterų teisėmis nesusijusio dalyko, ji sugeba pereiti prie būtent to ir atvirkščiai. Ir tai nėra pritempta, tiesiog matomai daug minties ir energijos į tą temą įdėta ir papasakota su pradinių klasių mokytojos kantrybe ir nuoseklumu. Žinoma, filosofinė knygos pusė toli gražu ne pradinuko lygio ir aš kartais jaučiausi tam gerokai per durna. Kai kurie stilistiniai momentai man pasirodė pertekliniai, o ir šiaip kartojimosi šioje knygoje daug - lyg ji tikrai rašytų pirmokui arba bent jau kažkaip su dėmesio sutrikimu.
0 Komentarai