Praėjo septyni metai nuo tada, kai paskutinį kartą skaičiau Kazuo Ishiguro, žinoma, pradėjusi pažintį su ‘Neleisk man išeiti’, kuri nunešė stogą. Tačiau kitų autoriaus knygų kažkaip prisibijojau ir turbūt antra populiariausia jo knyga ‘Dienos likučiai’ gan ilgai pragulėjo norimų sąraše, bet pasirodo, kad visai be reikalo, nes vėl likau nokautuota.
Man labai patinka tai, kaip Isiguro kuria lėtumą. Melancholija jo knygose yra integrali dalis, ji beveik knygos veikėja, bet kažkaip stebuklingai nepadaro knygos prėska ar nuobodžia - priešingai mane tas lėtumas kaip tik jaudina, darosi svarbu sužinoti, kur pasakojimas atves. Tai, žinoma, glaudžiai susiję su memuarų tipo pasakojimu. Abejose knygose man patiko ir tai, kaip pabrėžiamas prisiminimų netikrumas, galimybė, kad jie iškraipyti. Tie prisiminimai atrodo tikri, neįkrentama į duobę, kurion dažnai įkrenta kiti prisiminimų romanai, kai sugeba atpasakoti prieš daug metų vykusį pokalbį, kurio pasakotojas, tuomet dar vaikas, negebėjo suprasti, bet puikiausiai neva jį pamena. Čia tokie pokalbiai pabrėžtinai praleidžiami - ne tiesiog neminimi, bet pabrėžiama, kad pasakotojui per sudėtinga buvo juos suprasti.
Nustebau čia radusi tiek daug karo ir politikos. Maloniai nustebau, nes iš tiesų jis pridėjo nemažai svorio istorijai. Tikros istorinės asmenybės ir įvykiai pridėjo ir nemažai legitimumo. Su britų aristokratijos aptarnaujančio personalo drama aš jau buvau susipažinusi žiūrėdama ‘Downton Abbey’ ir jau tada mane pritrenkė pasišventimas tokiam gyvenimui, o ši knyga stipriai pagilino tą tragedijos pojūtį. Knyga tikrai kartais stipriai prislegia ir tikrai ne dėl pasakojimo tono, bet dėl turinio. Galiausiai, tarsi vyšnia ant torto, man buvo kalba, kuria pasakojama. Ji pilna, rodos, senovinių konstruktų ir britiškos pompastikos, tuo puikiai prisiderino prie viso romano ir buvo neįtikėtinai gerai išversta į lietuvių kalbą.
0 Komentarai