Klaikiai iškankino mane Virginia Woolf su savo ‘Naktimi ir diena’ ir šį kartą tiesiog negaliu slėptis po visokiomis iliuzijomis, kad skaičiau ne laiku ar kažko nepergyvenau, kad suprasčiau. Man šita knyga tiesiog pasirodė prasta ir esu tokia pikta, kad net nežinau kaip čia imtis dėstyti, kodėl man taip pasirodė, nepradedant nuo absurdiškų įžeidinėjimų.
Virginios Woolf turbūt žymiausią romaną ‘Į švyturį’ skaičiau prieš bene dešimtmetį ir tuokart tam romanui tikrai nebuvau pribrendusi, bet nors jis man ne itin patiko ir tikrai ne viską išgliaudžiau, sugebėjau įvertinti autorės unikalų talentą (ar bent jau man tada taip atrodė) ir knyga vis dar guli lentynoje laukdama savo antrojo šanso, kurio dabar jau gali ir nebesulaukti. Antrą kartą su Woolf susidūriau pernai skaitydama jau ne grožinį jos kūrinį - esė moterų padėties visuomenėje tema ir visai gardžiai suskaičiau tą tikrai nelengvą tekstą, man patiko autorės argumentacija ir minties konstrukcijos, todėl panagrinėti tas pačias temas romano forma man atrodė kaip puiki perspektyva.
Antrai pažinčiai su grožine Woolf neatsitiktinai pasirinkau, taip jau bent apskelbiamą, klasikiškesnės formos romaną. Moderni literatūra su sąmonės srautais ir kitais jos atributais, aš žinau, man retai kada patinka, todėl galvojau, kad pasižiūrėti į Woolf kitame rūbe bus pats tas. Tai aš nežinau, kur čia reikėtų ieškoti tų klasikos atributų, jų gal galima būtų surasti pasakojimo laikotarpyje, bet taip jau labai pritempinėjant, o pasakojimo forma aš sakyčiau labiau yra įprasta, negu klasikinė, nes toks siužetiškai nuoseklus draminis pasakojimas gali būti tiek pat modernus, kiek klasikinis.
Nereiktų apsigauti klasikos pažadais - ši knyga visgi yra Woolf stiliaus sąmonės srautas, kuriame karts nuo karto įterpiamas koks vizitas, arbatėlė ar pasivaikščiojimas, kuris kardinaliai pasuka tą minties srautą ir tuomet tenka vėl irtis per kilometrinius išvedžiojimus, kaip ir kodėl visi veikėjai dėl to jaučiasi, kol kitas intarpas vėl viską nuvairuoja vėl priešinga linkme. Juokinga stebėti, kaip veikėjai nuo susižavėjimo iki niekinimo ir atgal pereina dėl to, kaip kas nors spaudė pirštinės rankoje ar regos periferijoje perėjusios katės. Aš nesiimsiu teigti, kad žinau kaip veikia visų žmonių smegenys ir kaip tai galima užrašyti popieriuje, bet aš tikrai žinau, kad pati taip negalvoju ir nors visokiausios smulkmenos daro įtaką mano nuotaikai ir aplinkos vertinimui, tokių staigių 180 laipsnių posūkių per porą minučių mintys tikrai nepadaro, nors ir lekia dideliais greičiais. Galiu per pusę minutės pagalvoti, kad pamiršau įjungti indaplovę, prieš tris metus kažkaip nereikšmingai nusišnekėjau ir padiskutuoti su savimi apie savaitgalio planus. Daug mažiau tikėtina per tą pačią pusę minutės nuspręsiu, kad žmogus atėjęs pas mane į svečius yra nuostabus, nes jis šiandien apsirengęs mėlynai ir kad visgi jo nekenčiu, nes jis ne tuo kampu po spintele pakišo batus. Subtilūs kūno kalbos, kažkokių detalių ar labiau jų visumos įtakos aprašymai nuomonei bei nuotaikai yra įdomūs, itin sudėtingai apibūdinami ir ta pati Woolf tame pačiame ‘Į švyturį’ mano akyse tą misiją puikiausiai įvykdė, o šį kartą rodos ta standartinė romano forma kaip tik pakišo koją.
Vietomis aš stačiai apstulbdavau dėl veikėjų prieitų išvadų, kaip po pirmo pagrindinių veikėjų susitikimo vienam iš jų pašaliniam pateikiant įspūdį apie tą pokalbį aš net išsižiojau, nes atrodė kad veikėjai dalyvavo visai kitokiame pokalbyje negu man teko garbė skaityti. Galiausiai sunku kartais tuos išvedžiojimus yra skaityti ir visai nepadeda tai, kad pati autorė atrodo pamiršta ką privėmė 10 puslapių atgalios, kai vyriškis varo monologą apie savo didelę šeimą ir kaip ja visa rūpinasi, tekstas net pabrėžia, kad ji vos ne išmoksta viską mintinai ir tada kitą dieną jos vidinis monologas atskleidžia, kad ji nežino ar jis turi šeimą ir įsivaizduoja jį kaip senos ligotos motinos vienturtį. Ir ne, tai nėra pavienis atvejis. Trumpai tariant visi patinka/nepatinka, myliu/nemyliu išvedžiojimai čia buvo išpilstyti iš tuščio į kiaurą iki negalėjimo ir išnarstyti po kaulelį, nors nuo to man ir nepasidarė lengviau juos suprasti. Subtilumo čia nerasta, o štai kitur jo tiek daug, kad atrodo paties turinio nebelieka.
Tekste tenka dalyvauti kovotojų už motetų teisę balsuoti komiteto posėdyje, socialinėse, politinėse ir literatūrinėse diskusijose, jos turėtų turėti daug svorio pasakojime, bet nėra pateikiama jokių ištraukų iš tų diskusijų, jos nėra niekaip bent bendrais bruožais atpasakojamos, nebent iš jausminės prizmės, kurios praktiškai neįmanoma suvokti, nežinant konteksto. O feminizmas, visuomenės kritika čia gi turėtų būti integrali istorijos dalis ir net groti pirmuoju smuiku. Aš visiškai už subtilumą, pasakojimą siužetu ir detalėmis, bet aš šitoje knygoje neradau nieko apart trijų persipynusių meilės trikampių, o kaip jie bent maža dalimi prisideda prie feminizmo temos ar socialinės komedijos liko neaišku. Tu kelių įdomių momentų, kurie žybtelėjo ir pretendavo būti visuomenės kritikos dalimi gal ir būtų užtekę triskart trumpesnei knygai su aiškia fabula, bet jie visiškai paskendo šitame marmale.
O paskutinė vinis į karstą man asmeniškai buvo knygos snobizmas. Šekspyrui aš išvis turiu lengvos formos alergiją, bet ir kitais dažniausiai man nežinomais vardais mėtomasi į kairę ir į dešinę, o koks prasmės jie neneša jokios. Neatrodė, kad tų autorių žinojimas ar jų kūrinių skaitymas pagilintų ir praturtintų pasakojimą kažkiek daugiau negu pigiu ‘easter eggs’ų stiliumi, kur gali nusiviepti į ūsą, kad supratai kažkokį juokelį. Žinoma, tokiame tekste kaip ‘Naktis ir diena’, tiesiog paskandintame kultūriniame kontekste, tikrai ne kiekvienas išgliaudys visas detales ir jas įvertins, tai ar neturėtų tekstas kalbėti ir pats, ne vien nuorodomis? Ar pastarosios neturėtų teksto tik praturtinti? Ar bent kai kurios nuorodos neturėtų būti būti aiškios ir be viską peraiškinančių išnašų? Ar tikrai duoda kažką tekstui išnašininis paaiškinimas, kokio realaus žmogaus prototipas galimai yra vienas septyneilis vienos scenos statistas, kai net neaišku koks to teiginio patikimumas, mat man ‘orig. leid. past’ automatiškai nekelia pasitikėjimo, nes taip pat sėkmingai iš piršto tokių prielaidų galima prigalvoti? Ar tikrai kažkaip padės man ta informacija, jeigu jos neišgaudžiau pati?
Man nė trupučio nebuvo juokinga, neradau jokios socialinės komedijos ir juo labiau Austen stiliaus. Jeigu dialogai pradžioje kur po tiesaus neretorinio klausimo nelaukiama jokio atsakymo ir varoma toliau buvo bandymas kurti komediją, tai man jie nepasirodė šmaikštūs. Jeigu Woolf čia bandė kurti kažkokią klasikinio romano satyrą, tai buvo stipriai prašauta ir tarkim ‘Prancūzų leitenanto moteris’ šią misiją įvykdė daug elegantiškiau, šmaikščiau ir kokybiškiau.
Skaitant manęs neapleido jausmas, kad ši knyga labiau juodraštis, ankstyvieji bandymai rašyti, nes atrodo, kad Woolf bando derinti gimstantį savo savitą stilių su tuo metu priimtais romano kanonais ir ta sintezė man nepasirodė sėkminga. Akivaizdu, kad vėliau ji atrado savo balsą, kurį galėjau įvertinti ir skaitydama ‘Į švyturį’ ir žavėjausi ‘Three Guineas’ samprotavimuose, bet ‘Naktis ir diena’ man paliko labai nykų įspūdį.
0 Komentarai