Pati esu nustebusi, kad ryžausi skaityti šitą tūkstančio puslapių monstrą ir vargu ar būčiau, jei ne artėjanti kelionė į Japoniją. Skaitymas buvo varginantis, o kad kančios skaitant atsipirko irgi negalėčiau pasakyti.
Pradžioje man sunku buvo priimti tą ‘Šiogūno’ Japoniją, kuri čia piešiama itin kontrastingomis spalvomis, o nei iš šio nei iš to galvą valstiečiui nukirtęs samurajus ir kiti panašūs epizodai nepadėjo tuo patikėti. Kadangi pati žinių turiu tikrai nedaug, sunku buvo vertinti kiek tuose vaizduose yra tiesos. Skaitant toliau, autorius man, kaip ir pagrindiniam veikėjui išaiškina, kad ne visos japonų keistenybės yra tokios perdėm keistos, bet iki galo manęs vis tiek neįtikina. Vienoje vietoje aiškinęs, kad meilė yra krikščioniškas žodis, kitoje naudoja jį japoniškame pokalbyje tarp japonų. Iš tokių ir panašių epizodų matyti, kad autorius pats ne iki galo supranta tą Japoniją ir bandydamai paaiškinti tai skaitytojui ne visada sėkmingi.
Kadangi aš iš šios knygos tikėjausi bent šiokios tokios edukacijos, tai baigusi skaitymą pasiryžau paskaityti istorikų straipsnį ‘Learning from Shogun’, kur jie įvairiais rakursais analizuoja, kiek tekste istorinės tiesos, kalba apie paties Clavell misiją moralizuoti ir ko iš tiesų galima iš knygos pasimokyti. Tai kaip ir galima tikėtis, autorius istorinius įvykius kiek pamakalavo siekdamas maksimalaus dramatinio efekto, pavyzdžiui paimdamas tikrą įvykį, bet ji pritaikydamas kitai istorinei asmenybei. Daugelis Japonijos gyvenimo ypatumų patirštinti ar pasiskolinti iš senesnių bei vėlesnių laikų nei tie lemtingi 1600-ieji. Iš dalies turbūt taip pat iš rašytojo noro parašyti kuo įdomesnę ir egzotiškesnę knygą, iš dalies dėl tokios keistos misijos parodyti vakariečiams, kad japonų gyvenimo būdas yra geresnis. Tam jis perspaudžia abi spektro puses - tiek vakariečių drovumą ir higieną parodo baisesnę nei ji iš tiesų buvo Elžbietos I laikais, tiek japonų laisvamaniškumą ir švarą išaukština iki fantastinių aukštumų. Daug pastangų įdėta piešiant Japoniją kaip veidrodinį Anglijos atspindį, nors tai ir nėra tiesa. Bet kartu mane maloniai nustebino tai, kiek daug realių istorinių asmenybių buvo naudotos kaip įkvėpimas knygos veikėjams, tokių visiškai išgalvotų ten yra vienetai ir tai yra įstabu.
Grįžtant prie šios knygos kaip prie grožinio literatūros kūrinio, man šitoje epinėje istorijoje pritrūko epo elementų. Pritrūko nuotykių ir grandiozinių mūšių. Suprantu autoriaus norą per daug nenuklysti nuo istorinės tiesos, bet jis pats sakė, kad norėjo įtraukti į siužetą vieną didžiausių mūšių, bet sutrukdė laiko ribos. Ko aš nesuprantu, nes knygos veiksmas trunka pusmetį, per kurį beveik niekas nevyksta, tik politinės intrigos su daug perdėm mandagaus ir ištempto kalbėjimo, kuris mane greitai ėmė varginti. Kodėl autorius pasirinko tą pusmetį, o ne 15 ateinančių metų per kuriuos mūšių ir kovos dėl valdžios buvo daug, man lieka paslaptis. Greičiausiai dėl to, kad tai visai nėra nuotykių romanas, o labiau vakariečio asimiliavimosi į Japoniją istorija ir būtent ten sudėti akcentai. Nei istorinis politinis trileris, nei savotiškas coming of age romanas apie vidurinio amžiaus vyriškį pažįstantį ir priimantį kitą kultūrą nėra blogai, tiesiog nei vienas iš jų man nepateisina šitos knygos apimties.
Šiaip tai čia toks ‘Sostų žaidimas’ daugiau mažiau tikroje XVII amžiaus Japonijoje. Daug klanų, politinių intrigų, išdavysčių, įkaitų, nesuvokiamo žiaurumo ir ištikimybės. O ir egzotikos čia ne ką mažiau nei Vesterose. Vienoje vietoje net man atrodo ištarti garsieji žodžiai ‘artėja žiema’. Nenustebčiau, jeigu Martinas sėmėsi įkvėpimo šitoje knygoje.
Sunku man vertinti ‘Šiogūną’, nes iš vienos pusės vargau skaitydama, iš kitos žaviuosi šiuo grandiozinių darbu. Parašytas ir papasakotas jis taip sakyčiau standartiškai gerai. Nėra kažkoks šedevras, bet ir verstas tekstas skaitėsi dažniausiai maloniai. Man subjektyviai politinių intrigų buvo per daug ir aš jų nesupratau, bet kiti turbūt nuo to kaifuoja. Žodžiu, pagaliau įveikusi šią ilgą kelionę galiu pasakyti, kad džiaugiuosi perskaičiusi, nors ir negaliu pasakyti, kad tikrai patiko.
0 Komentarai