Prisibijojau ‘Rūstybės kekių’ dėl apimties ir temos, nes pati esu didelė kapitalizmo šalininkė ir nežinojau ar ištversiu 600 puslapių moralo apie visas jo blogybes. Nebuvo taip blogai kaip tikėjausi, kad gali būti, bet man ir vėl teks pažiūrėti šventai klasikos karvei į dantis.
Bendrai istorija apie vieną šeimą iš Oklahomos keliaujančią į Kaliforniją Didžiosios depresijos įkarštyje mane įtraukė, buvo įdomu pamatyti kur tas jų neįtikėtinas naivumas juos nuves, bet galiausiai, kad ir kaip klaikiai skambėtų, tragedijos toje šeimoje nebuvo tiek daug, kiek aš būčiau tikėjusis iš bendros knygos atmosferos, temos ir aplinkybių. Steinbeckas labai įdomiai žongliravo skyriais viename ilgame pasakodamas apie Džodų šeimą nuodugniai ir plačiai, o kitame trumpame bendrai pasakojo apie kokį nors vieną jų likimo aspektą - ar tai būtų dulkių audros, išvariusios juos iš namų ar apsukti migrantus bandantys automobilių pardavėjai ar pakelės stovyklų kultūra. Kai kuriuose iš jų išlįsdavo ta nepakartojama Steinbecko proza, bet bendrai šitoje knygoje aš jos labai pasigedau.
Tačiau po visu tuo graudenimusi nelabai kas iš tiesų papasakota. Generalizuoti epizodai, pradžioje įdomūs ir gal net įžvalgūs, greitai tampa beveik iki kurioziškumo supaprastinti ir užaštrinti, todėl neįtikina. Savotiško komiškumo netrūksta ir pagrindinėje istorijoje. Valio autoriui už personažų spalvingumą, bet vargu ar šitoje istorijoje tiko kompanija iš žudiko, kuris dėl nieko nesigaili, pastoriaus, tratinusio panas krūmuose, girtuoklio, numarinusio savo žmoną, nėščios savanaudės zirzeklės ir šeimos galvos, kuris vietoje sprendimų grasina primušti žmoną, kuri už jį juos priima. Pločiau atsistojusi, jei autorius šitaip bandytų parodyti situacijos sudėtingumą, spręstų kažkokias moralines problemas apie neapykantos pagrįstumą, bet jeigu jis tai daro tai itin subtiliai, kas visiškai paskęsta visame likusiame labai nesubtiliame turinyje. Net užsimerkus prieš kompanijos spalvingumą, mažai kas iš tiesų tai šeimai nutinka pakeliui ar jau atvykus, sudėtingi epizodai greitai prasukami, nesukuriant bene jokio emocinio krūvio. Pradžioje mane buvo užplūdusi gailesčio banga, bet ji nesugebėjo užgožti tolesnių romano problemų.
Aš beveik norėjau, kad šita knyga, kaip koks ‘Puikus naujas pasaulis’ priverstų mane diskutuoti pačiai su savimi, suabejoti kapitalizmu ir laimėti vidiniame konflikte, bet iš tiesų ši knyga net ne apie kapitalizmą, nors ir bandoma užsiminti apie jį kaip apie visų problemų šaknis, net ir ne apie Didžiąją depresiją, bet apie Dust Bowl ir jo sukeltą migraciją, skurdą ir neapykantą. Ir kiek juokinga, kad knygos pavadinimas kaip ir kalba apie atpildą, apie susivienijusius migrantus duodančius atkirtį, bet istorijoje tai lieka tik pažadu. Žinoma, ši knyga visai ne apie tai, bet šitas kurioziškas disonansas gerai iliustruoja šitos knygos trūkumus - absoliutų krypties nebuvimą, kuris paverčia knygą epizodų kratiniu, kurie ne itin gerai dera tarpusavyje.
0 Komentarai