Aš jau sunkiai pamenu pirmąsias keturias skaitytas Simon Beckett serijos apie Deividą Hanterį dalis, kurias skaičiau prieš beveik aštuonerius metus, tai atmintis mane gali labai apgauti, bet išlikęs yra tokio žemiško, paprasto detektyvo vaizdinys. Kažko panašaus tikėjausi ir iš naujojo ‘Dingęs be žinios’ bet buvau toli nuo tiesos, nes tai yra tikrų tikriausias trileris, kaip ir sako knygos viršelis, kas savaime nėra blogas dalykas, bet mane stipriai nuvylė tai, kad jis yra realiai viena didelė šių dienų šio žanro klišė.
Daug veiksmo ir jokio tyrimo, karikatūriniai bukagalviai tyrėjai, kurie vietoje to, kad dirbtų savo darbą tiesiog aklai prisikabina prie pagrindinio veikėjo, kuris turi gilią praeities traumą, kuri aišku susijusi su knygos tyrimu, o ir apskritai visas asmeninis šūdas yra aišku kažkaip su tuo susijęs. Buvo skausminga skaityti ir klaidingus, ilgus, pasikartojančius bei niekur neatvedančius mintijimus ir perdėm ilgas įtampos scenas, kur aprašoma kiekviena nereikšminga smulkmena slankiojant tamsoje kažkur apleistame sandėlyje. Nuo tokios scenos, kuri atrodo niekada nesibaigs prasideda knyga ir ji toje pačioje vietoje iš esmės kartojama dar tris kartus.
0 Komentarai