Esu ankstyvos Allende kūrybos gerbėja ir skaitydama ‘Paulą’ supratau kodėl - pamačiau kiek daug tose pirmose knygose yra jos pačios patyrimų, požiūrio, jos gyvenimo spalvų ir garsų. Skaitydama šiuos memuarus jaučiausi kaip pakliuvusi į vieną jos knygų - sudėtingi šeimos ir giminės santykiai, socialinis Čilės klimatas, spalvingi paauglystės epizodai Bolivijoje ir politiniai neramumai Libane, jos dramatiška veikla diktatūros Čilėje metais ir tremtis Venesueloje, o galiausiai ir knygos metu komoje gulinti jos dukra Paula. Atrodo, kad tiek dalykų žmogui per vieną gyvenimą gali nutikti tik knygose.
Didžiąją knygos dalį sudaro autorės memuarai, kurių pusę ji rašo kaip laišką dukrai. Kita dalis - trumpi intarpai apie šiandieną besirūpinant komos būsenos dukterimi. Kertinės memuarų vietos man buvo žvėriškai įdomios, kitos pasirodė mažiau įtraukiančios, o jausmingi, slogūs šiandienos epizodai - nors ir svarbūs bei suprantami - mane kažkiek atstumdavo ir buvo nuobodoki.
Autorės gyvenimas tikrai įdomus, bet prisikasti prie įdomiosios dalies, įsijausti į pasakojimą ir pamatyti bendrą vaizdą užtrunka, todėl prieš skaitant ‘Paulą’ su autorės kūryba būti susipažinus ir turėti kažkokį stimulą versti puslapius tikrai patartina. Kalba Isabel’ė čia ir apie savo romanus, todėl skaičius pirmuosius tris romanus ir įdomiau, nes ji kalba kažkiek apie tai, kas įkvėpė vieną ar kitą sceną bei veikėją, ir nesusispoilini, nors tikrai minimaliai kažkas atskleidžiama.
0 Komentarai