‘Pirmas rudens rūkas’ pasirodė visai įdomus atostoginis romanas, bet labai kenčia dėl akivaizdžios bėdos - bandymo sutalpinti labai daug į labai mažai. Iš pradžių aš ne itin nerimavau dėl to, nes Allende laisvai sugebėtų papasakoti dviejų šimtmečių istoriją per 400 puslapių ir padaryti tai kokybiškai ir sodriai, bet skaitant gana greitai paaiškėja, kad Danielai Raimondi tai sekasi sunkiai.
Pirmas šimtmetis pateikiamas lyg probėgšmais, o veikėjų daug todėl jie greitai išblanksta sunku darosi atminti juos, jų ryšius ir kuo jie ypatingi. Mane glumino, kai iš 5 ar 7 vaikų šeimos saga net keliose kartose pasirenka pasakoti tik apie vieną ar du, kitiems net kelių sakinių pašykštint. Didelės dalys istorijos tiesiog paliekamos ir prie jų negrįžtama net pabaigoje, kur bandoma labai pirmokiškai suraišioti galus žiūrint protėvių nuotraukas, arba bent jau man atrodo, kad negrįžtama, nes neįsiminiau kokio vardo ar kelių. Man ypatingai buvo sunku viską susekti, nes knygą skaičiau dviem prisėdimais dviejų savaičių skirtumu, tai spragų atsirado dar daugiau.
Sakinį valdyti autorė moka ir skaitymas buvo palyginti malonus, o pasakojimas jautrus, pateikiantis gan spalvingą Italijos paveikslą, bet kas norėta papasakoti iki galo nesupratau. Tai tiesiog gana fragmentiška ir vietomis dramatiška vienos giminės istorija, kurioje man iš tiesų turbūt nei vieno veikėjo likimas itin nerūpėjo ir labiau laukiau dramos ir tragedijos, negu pergyvenau dėl veikėjų. Laiko prastūmimui ilgos kelionės metu buvo pats tas, bet šiaip pamirštamas romanas.
0 Komentarai