Norėjau sakyti, kad čia ne visai mano žanras, bet tada susimasčiau, koks tiksliai jis? Mano klasifikacijoje ‘Svetimkūniai’ patektų į gyvenimiškų dramų kategoriją, o po ja galima daug ką patalpinti ir iš tiesų skaitau tokias knygas, gal tik rečiau mane jos nokautuoja. Visgi skaityti kiek prisibijojau, nes su autorės įvardintais įkvėpimais, man nebuvo labai pakeliui. Sally Rooney pasakojimo balsu visai žavėjausi, nors vienintelė skaityta knyga ir nenunešė stogo, bet štai su ‘Vaiduokliais’ kankinausi. Mano baimės neišsipildė ir ši knyga nenusuko pastarosios šunkeliais, bet man kartais atrodė, kad buvo kiek įsisprausta į tų įkvėpusių knygų stiliaus rėmus.
Retas kuris gali nesutikti, kad Patricija meistriškai valdo tekstą, aš kartais atvipusiu žandikauliu sėdžiu paskaičiusi kokią vaizdingą knygos apžvalgą. Romanas nebuvo išimtis - tekstas gražus, skaitosi puikiai, o svarbiausia - itin gyva kalba ir dažniausiai natūralūs dialogai, kuriuose Kauno marozai nenusirita iki ‘po perkūnėliais’ nesąmonių ir nors tikiu, kad neretas galėtų kilstelti antakį, man visi keiksmažodžiai buvo kaip šviežio oro gūsis. Derėjo prie visko ir tikrai skoninga erotika, nors po ‘Vaiduoklių’ pornūchos aš ir baiminausi šiek tiek.
Sunku ir įsivaizduoti, kaip sunku turėjo būti šią knygą parašyti, plėtoti tą tokią artimą sudėtingų šeimos santykių ir psichologinių iš to kylančių problemų temą. Itin ryškiais potėpiais visa tai nutepta, sunku negriežti dantimis kai kurias scenas skaitant. Aš nors ir ne tokioje artimoje aplinkoje, esu buvusių panašių asmenybių pašonėje, retkarčiais atrodė, kad stačiai apie juos skaitau. Taigi knygos branduolys - atskleistas puikiai.
Tačiau iš to didelio noro nusverti visą tą neigiamą branduolio krūvį žaismingumu mano skoniui kartais budavo persistengta, ypatingai su 2000-ųjų lietuviškais pop dalykais. Aš KIŽ ir pati porą kartą metuose paminiu, bet man ne visada harmoningai tai įsipaišydavo į pokalbius. Keistoka, kai pokalbyje tarp tų pačių Kauno marozų staiga išdygsta Kedžio parelelė. Man kažkaip gal natūraliau būtų atrodę daugiau šiuolaikiškesnių nuorodų, bet ir šiaip aš labai saikingai mėgstu tokius elementus, o čia jų būta tiek, kad skaitydama verstą knygą aš vargiai galėčiau bent vieną dialogą iki galo suprasti. Tiesa, labai suėjo viskas, kas apie Maironį.
Man kai ko norėjosi mažiau, dialogų kartais trumpesnių, bet bendrai istorijos gal net ir kiek daugiau, - tik pakeliui, ne toliau pabaigos, nes man ji pasirodė puiki - aiški, tinkama ir .. nežinau .. tikra? Neišvertė manęs asmeniškai šita knyga iš klumpių, bet debiutas man atrodo tikrai pavykęs - buvo įdomu ir neretai netikėta - tiek siužeto, tiek prasmės plotmėje. Ateityje linkiu Patricijai visiškai pasileisti plaukus ir parašyti kažką absoliučiai savo, į nieką per daug nesilygiuojant, o bajerius dar labiau pagaląst.
0 Komentarai