Kiek prisibijojau šios knygos, nes mano santykiai su senosios kartos moksline fantastika ne per geriausi - bijojau ‘Kopos’ sprangumo ar ‘Keliautojo autostopu gidas po galaktiką’ šizofrenijos, bet nors biologijos mokslas čia teka per kraštus, dažnai dėstomas kaip kokiame publicistiniame veikale, skaitėsi su vėjeliu, įtraukė ir nervus patampė neblogai.
‘Andromedos štamo’ stilius man kažkiek priminė ‘Pasaulinis karas Z’ su tuo žvilgsniu iš ateities, publicistiniu stiliumi, kuris papildomas visokių schemų ir diagramų su prierašu, kad spausdinama gavus leidimą, pateikiama net bibliografija pabaigoje ir padėkos pradžioje neva žmonėms, kurie atskleidė informaciją apie šį neva tikrą įvykį. Mane kažkiek tai trikdė, o ir šiaip nors biologijos pamokėlės, kartais ir kelis puslapius trunkančios, buvo tikrai gerai parašytos ir jas skaityti buvo įdomu, ne iki galo supratau jų reikšmės, nes ne visada jos buvo reikalingos siužetui paaiškinti, o pasimokyti iš to vis tiek negali, nes mokslas gali būti ir pasenęs (pats autorius turėjo suprasti kad tai kažkiek gali pakenkti knygos ilgaamžiškumui), o ir šiaip atskirti mokslą nuo fikcijos eiliniam skaitytojui ten per daug sunku.
Tiesa, visiškai nesutinku su mintimi, kad anokia čia mokslinė fantastika, nors matau, kodėl taip gali pasirodyti. Vienas iš įdomesnių šitos knygos momentų skaitant ją 50 metų po parašymo man ir buvo tai, kad šiandien daugelis aprašomų dalykų atrodo gana įprasti, o žiūrint į viską iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio perspektyvos - daugelis technologijų tuomet vargiai egzistavo aprašomu lygiu, o ir šiandien aš ne iki galo įsivaizduočiau tokią laboratoriją realybėje.
Man įtampos netrūko, antroje knygos pusėje protarpiais tikrai skaitydavau kvapą sulaikiusi, nors įtampa kuriama ir buvo tokiais gana dirbtinais būdais, kurie galimi tik praktiškai visažinio pasakotojo iš ateities perspektyvos fabuloje, kai vis pasakoma, kad kažkas dabar padarė lemtingą klaidą. Įtampa man pasirodė išlaikyta gerai ir nors aš asmeniškai nemėgstu trileriuose scenų, kur per itin ribotą laiką reikia padaryti kažką praktiškai neįmanomo, net ji čia visai tiko, bet iš idėjinės pusės pabaiga tikrai pasirodė antiklimaksiška ir visa istorija pasidarė bene beprasmė. O ir labai staigi man pasirodė ta pabaiga - nors vienas iš didelių šios knygos pliusų man buvo tai, kad ji gana trumpa ir mikli, man galiausiai pritrūko bent keliais trupiniais daugiau informacijos pabaigoje, kažkokio išrišimo.
Vertindama šią knygą jaučiuosi gana dviprasmiškai, nes tikrai nemažai čia yra minusų ir kitomis aplinkybėmis jos turbūt labai kenktų mano nuomonei, bet šį kartą kažkodėl man ši knyga suteikė tikrai daug malonumo, taigi leidžiu sau vertinti knygą geriau nei galbūt ji nusipelnė. Man atrodo, kad šiandien bent kas kiek originalesnio, įdomesnio mane nokautuoja, net jeigu tai knyga iš dvidešimto amžiaus vidurio. Galbūt tai ženklas skaityti daugiau mokslinės fantastikos? Pabaigai skubu perspėti, kad pagal XX a vidurio mokslinės fantastikos klasiką Bechdelio testą ši knyga apeina dideliu lanku, nors turint omenyje Michael Crichton pasirinktą neva tikros publicistinės knygos stilių, vargu ar galima tikėtis kažko kito aprašomam laikmečiui.
0 Komentarai