ir tegu prasmenga visi Romeo ir Džuljetos

Bemaž 1000 gležnų senojo leidimo puslapių su nepaprastu nekantrumu verčiamų pirmyn ir pirmyn, vis spėliojant, ką rasi kitame puslapyje ir vis tiek nerandant nieko panašaus į tai, ką galvojai ir ko tikėjaisi. 'Vėjo nublokštų' skaitymas – tai nepaliaujamas lėkimas ilgu dulkėtu keliu nuostabiu žirgu įkinkytoje karietoje ir nežinant, kurią akimirką laukia toks staigus posūkis, kad beveik gali būti tikras - ratai tuoj pat išsilakstys į visas puses. O galiausiai karietai subyrėjus, o žirgui nudulkėjus nežinomais keliais pagalvoji – visiškai sužavėjo.

Didžiausia mano meilės šiam romanui paslaptis turbūt - nepamirštami ir išskirtiniai veikėjų paveikslai. Skarletė O`Hara Hamilton Kenedi Batler. nesumaišysi su niekuo. Pradžioje (iki pirmosios santuokos) ja žavėjausi, vėliau pasipiktinusi keistais jos sprendimais bene nekenčiau, o galiausiai supratau – kad tais sprendimais ir tvirtu ėjimu savo norų link ji ir yra tokia žavi, kad būtent dėl jų jos gyvenimas ir yra legenda. Kapitonas Retas Batleris, na man jis atrodo tobulas vyras. Arogantiškas, žarstantis ironiją į kairę ir į dešinę, bet besimėgaujantis gyvenimu, drąsus, aistringas. 

Apskritai skaityti apie XIX amžių man yra tikriausias malonumas. Pūstos suknelės, kvėpuoti beveik neleidžiantys korsetai, nepaliaujami šokiai, vizitai, išaukštintas oficialumas ir nerašytinis padorumo kodeksas. Atrodo, kad jų gyvenimas tik rimtai sustyguotas, šabloniškas ir neįdomus, bet gerai įsižiūrėjus pamatai ir daug įdomumo bei grožio. Margaret Mitchell taip nepriekaištingai visą tą atmosferą perteikia, kad beveik pati jautiesi stovinti šalia Skarletės ir keikianti jankius.

Mano atmintis šią legendą, Skarletę, dalele panašią į mane, Retą, svajonių vyrą, kurio niekada nesitikėsiu sutikti, ir gyvenimą, kurio labai savotiškai ilgiuosi, nors niekada nemačiau, garantuotai saugos dar ilgai, tol, kol galėsiu ir norėsiu vėl patirti susitikimo džiaugsmą