stiprios literatūrinės moters istorija
'Ana Karenina' - vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojui dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir koncentruojantis į tragediją bei abejones.
Nesu labai artimai susipažinusi su rusų literatūra, bet tuos grandus Dostojevskį ir Tolstojų, kuriuos skaičiau, sieja kažkas bendro ir savito. Tas voratinklis iš daugybės siužetinių linijų, susipynusių vienoje didelėje šeimoje arba keliose artimai susijusiose keistas ir kartu žavintis, nors man vis kažko ir pritrūksta. Be visa ko gana egzotiškai ir įdomiai skamba vardai, tėvavardžiai, net ir dialogai persmelkti kažko rusiško, kas jaučiama skaitant net verstą kūrinį. Visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje viskas susilieja į bendrą nepamirštamą romaną, stebinantį nepamirštamais veikėjais.
Tačiau veikėjų charakteriai ir buvo man keisčiausias viso romano dalykas. Jie tokie visapusiški ir netobuli, kad nėra kito žodžio jiems apibūdinti, kaip realistiški, netgi perdėm realistiški, nes literatūra paprastai viską pagražina, o šį kartą veikėjai pateikti be mažiausio pudros sluoksnio. Tikriausiai todėl nė vienas romano veikėjas man nepatiko. Kaip ir gyvenime, jie visi turi minusų ir įvairiausių dėmių, todėl visada yra kažkas, kas atbaido nuo jų. Tolstojus labai kruopščiai ir nuosekliai aprašinėja įvairius veikėjų apmąstymus ir jie dažnai pasirodo naivūs, nelogiški, nereikalingi. O juk iš tiesų mes taip ir galvojame, tik patys to dažnai nepastebime.
Na o pagrindinė romano veikėja – neeilinė, stipri moteris, kurios gyvenime paženklintas kančios ir nepaprastai sunkių pasirinkimų. Dauguma to jos laimingo gyvenimo su mylimu žmogumi prabėgo tamsoje, stengiantis nesigilinti į problemas, prieš jas užsimerkti, kartais net tiesiogiai, ir leisti gyvenimo kelią nuspręsti kitiems, nes jai užteko vieno sprendimo, kuriuo ji kartu ir sugriovė savo gyvenimą, ir žengė į naują, užpildžiusį jos širdies tuštumą. Visgi, įdomi charakteristika mane aplankė kitoje, iš karto po šios paimtoje knygoje: 'Ana Karenina, ne, tokios draugės nereikia jokiai moteriai.' Vis dėlto, Ana Karenina mano sąmonėje atsistojo greta kitų stiprių ir nepamirštamų literatūros moterų, be kurių pati literatūra garantuotai būtų blankesnė.
Ir žinoma, meilė. Ji čia vaizduojama visapusiškai. Įdomiausias yra dviejų visiškai priešingų istorijų priešinimas, pasakojant dviejų nesuderinamų, bet amžinai įvairiais ryšiais susietų porų meilės istorijas. Anos ir Vronskio meilė aistringa, jokių rėmų nepaisanti, pasmerkta, visą laiką lydima pavydo ir nepakeliamos kančios. Kiti ir Levino meilė tyra, nedrąsi, visiems priimtina ir net šiek tiek naivi.
Romanas neabejotinai vertas perskaityti, per įspūdingas pamiršti, per daug realistiškas pamilti.
Nesu labai artimai susipažinusi su rusų literatūra, bet tuos grandus Dostojevskį ir Tolstojų, kuriuos skaičiau, sieja kažkas bendro ir savito. Tas voratinklis iš daugybės siužetinių linijų, susipynusių vienoje didelėje šeimoje arba keliose artimai susijusiose keistas ir kartu žavintis, nors man vis kažko ir pritrūksta. Be visa ko gana egzotiškai ir įdomiai skamba vardai, tėvavardžiai, net ir dialogai persmelkti kažko rusiško, kas jaučiama skaitant net verstą kūrinį. Visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje viskas susilieja į bendrą nepamirštamą romaną, stebinantį nepamirštamais veikėjais.
Tačiau veikėjų charakteriai ir buvo man keisčiausias viso romano dalykas. Jie tokie visapusiški ir netobuli, kad nėra kito žodžio jiems apibūdinti, kaip realistiški, netgi perdėm realistiški, nes literatūra paprastai viską pagražina, o šį kartą veikėjai pateikti be mažiausio pudros sluoksnio. Tikriausiai todėl nė vienas romano veikėjas man nepatiko. Kaip ir gyvenime, jie visi turi minusų ir įvairiausių dėmių, todėl visada yra kažkas, kas atbaido nuo jų. Tolstojus labai kruopščiai ir nuosekliai aprašinėja įvairius veikėjų apmąstymus ir jie dažnai pasirodo naivūs, nelogiški, nereikalingi. O juk iš tiesų mes taip ir galvojame, tik patys to dažnai nepastebime.
Na o pagrindinė romano veikėja – neeilinė, stipri moteris, kurios gyvenime paženklintas kančios ir nepaprastai sunkių pasirinkimų. Dauguma to jos laimingo gyvenimo su mylimu žmogumi prabėgo tamsoje, stengiantis nesigilinti į problemas, prieš jas užsimerkti, kartais net tiesiogiai, ir leisti gyvenimo kelią nuspręsti kitiems, nes jai užteko vieno sprendimo, kuriuo ji kartu ir sugriovė savo gyvenimą, ir žengė į naują, užpildžiusį jos širdies tuštumą. Visgi, įdomi charakteristika mane aplankė kitoje, iš karto po šios paimtoje knygoje: 'Ana Karenina, ne, tokios draugės nereikia jokiai moteriai.' Vis dėlto, Ana Karenina mano sąmonėje atsistojo greta kitų stiprių ir nepamirštamų literatūros moterų, be kurių pati literatūra garantuotai būtų blankesnė.
Ir žinoma, meilė. Ji čia vaizduojama visapusiškai. Įdomiausias yra dviejų visiškai priešingų istorijų priešinimas, pasakojant dviejų nesuderinamų, bet amžinai įvairiais ryšiais susietų porų meilės istorijas. Anos ir Vronskio meilė aistringa, jokių rėmų nepaisanti, pasmerkta, visą laiką lydima pavydo ir nepakeliamos kančios. Kiti ir Levino meilė tyra, nedrąsi, visiems priimtina ir net šiek tiek naivi.
Romanas neabejotinai vertas perskaityti, per įspūdingas pamiršti, per daug realistiškas pamilti.
0 Komentarai