‘Bado žaidynių’ trilogija papildė sąrašą knygų, nuo kurių neįmanoma atsiplėšti ir kurias perskaičius jaučiama kažkokia tuštuma, kurią užpildo tik bandymas suguldyti mintis apie veikėjus, istoriją ir jos sukeltus jausmus. O tai padaryti irgi sekasi sunkiai. Šį kūrinį iš pirmo žvilgsnio gal ir galima priskirti lengvo skaitalo kategorijai, bet pažvelgus giliau ir panorus pamatyti tikrąjį knygos grožį, supranti, kad tai daugiaklodis, įvairių prasmių kupinas kūrinys, kurio lengvumas slypi nebent darniame ir sklandžiame rašymo stiliuje.
Tai trilogija, paremta graikų mitais, Romos istorija ir televizija. Pirmieji du buvo svarbūs kūrinio formai ir siužeto užuomazgoms, o televizija, tiksliau jos įtaka žmonėms, yra pirma rimtoji trilogijos tema, kuri vaizduojama šiurpiai, bet stebėtinai įtaigiai. Pačios žaidynės vaizduojamos, ne tik kaip iškreipta realybės šou versija, bet ir kaip būdas bauginti žmonėms, o be televizijos viskas netektų prasmės. O vėliau ir visa sukilimo bei apygardų vienijimo strategija buvo pastatyta vien ant strazdo giesmininko ir televizijos. O pasisekimas, turiu pasakyti, buvo didžiulis, kad ir kaip keistai atrodytų karas, paremtas televizija. Žiūrint iš mano prizmės, rašytoja šitaip atskleidė vieną šiuolaikinės visuomenės bruožų ar tiksliau ydų.
Tačiau labiausiai sukrečiantis dalykas yra tas apokaliptinės visuomenės brutalumas, išsigimimas. Autorė gana tiesmukai parodo, kaip žvėriškos gyvenimo sąlygos paverčia žmonių gyvenimus košmarais. Baisiausia, kad ne tik jų realybė yra virtusi košmarais, bet jie ir patys kiekvienas atskirai gyvena savo košmaruose, tiek sapnuose, tiek mintyse apskritai. Alkoholizmas ir ėjimas iš proto - puikios priemonės atskleisti, kaip nepakenčiama tenykščiams žmonėms yra gyventi tokiame pasaulyje, kuriame džiaugsmui vietos iš viso nėra. Dėl to ir pati knyga gana niūri. Kiek vėliau, jau perskaičiusi, susimąsčiau, kad net vietos, kurios buvo savotiškai gražios ir linksmos buvo kupinos žiaurios ironijos, padarančios iš to gražaus blyksnio tik dar vieną priminimą, kad viskas yra blogai.
Daugelis šią knygą iš dalies smerkia dėl neva banalios meilės istorijos, kuri prie tokio kūrinio lyg netiktų. Aš tą istoriją matau visai kitomis akimis. Šiandien literatūra ir televiziją stengiasi sukurti kuo įdomesnių meilės trikampių, todėl pasitelkia brolių konkurenciją dėl vienos merginos ar bando atskirti kūną nuo sielos ir priversti kiekvieną jų mylėti skirtingus žmones ir aš nė neabejodama į šių neįprastų meilės trikampių eilę įrašyčiau šios trilogijos meilės istoriją. Suvaidinta ir tikra meilė, kurių kiekviena juda priešpriešiais. Kad ir kaip pažiūrėtum, gana tragiška, o jau vien tuo ši istorija yra neatsiejama nuo trilogijos skleidžiamų idėjų. Šis meilės trikampis nemažai prisidėjo tiek parodant, kad tame košmariškame pasaulyje nėra vietos tikriems jausmams ir laimei, tiek atskleidžiant, kad iš kai kurių žmonių neįmanoma nei atimti jų vertybių, nei užtildyti jų širdies balso, kad ir kaip stipriai būtų stengiamasi.
O kur gi yra geresnė terpė tragiškoms meilės istorijoms vystytis nei karas? Jam šioje trilogijoje taip pat skiriama daug dėmesio ir pats karas pavaizduotas taip vaizdžiai, kad vietomis darosi šiurpu. Apie karą rašė ir daug iš arčiau jį mačiusių žmonių, dalyvavusių pasauliniuose karuose, ir nors tos patirties Collins ir trūksta, ji, mano akimis žiūrint, nenusileidžia jiems savo skleidžiamomis idėjomis. Collins jau vien Geilo istorija atskleidžia seną kaip pasaulis faktą – karas sunaikina abi kariaujančias puses, kad ir dėl kokių skirtingų idėjų jie kovotų. Taigi nors skaitydamas visą laiką palaikai 13 apygardą, sunku nesibodėti kai kuriais jų naudojamais metodais, jau nekalbant apie tas paskutiniąsias žaidynes. Ir nors rašytoja skleidžia universaliąsias idėjas apie karą, jos piešiamas karo vaizdas jau ateities vaizdas. Visos tai apokaliptinei Sostinės valdžiai pavaldžios technologijos, leido jai karą pavaizduoti dar šiurpesnį ir žiauresnį.
Visiems tiems distopinio pasaulio žiaurumams stipriai nusėsti padėjo visokios mažos bet pagaulio idėjos. Kaip trečioje knygoje vis pasikartojantis ‘tiesa ar pramanas’, kurie taip paprastai ir įdomiai atskleidė ne tik Pito, bet ir viso pasaulio būsenos netikrumą. Arba Ketnės trumpi pasikalbėjimai su savimi reziumuojant tai, ką iš tikrųjų žino apie save, bandant įsitikinti, kad mąsto blaiviai ir ramiai.
Nuostabi trilogija. Sukrečianti, verčianti susimąstyti, užduoti klausimų sau, aplinkiniams ir pasauliui bei skatinanti vis labiau vertinti šiandienos literatūrą.
0 Komentarai