‘Gyvulių ūkis’ – antra mano skaityta Orvelo knyga. Tiek ši, tiek‘1984’, dažnai linksniuojami kartu, man paliko didžiulį įspūdį.
Tikrų tikriausia ir labai taikli politinė alegorija, kuri ką tik mokyklą baigusiai abiturientei, kurios galvoje vis dar sukasi visuotinės istorijos faktai ir fakteliai su Rusijos revoliucijos baisybėmis tarp jų, sukėlė įvairiausių jausmų, leido dar kartą sudėti akcentus ir žavėtis Orvelo sąmoju.
Dar daugiau apmąstymų sukėlė ir žavesio pridėjo ir kai kurie kontekstiniai dalykai. Pirmiausia tai, kad Orvelas pats buvo socialistinių pažiūrų, kas prideda visam kūriniui dar daugiau vertės, nes tai paverčia tekstą nebe antiideologiniu paburnojimu, bet nuoširdžiu, argumentuotu ir pasvertu kritikavimu. Taip pat paties autoriaus pastabos, primygtinai verčiančios pripažinti, kad ‘Gyvulių ūkis’, nepaisant akivaizdžių sovietinio rėžimo detalių, pašiepia ne vien jį, bet apskritai revoliucijas, kurios nebetenka savo prasmės ir paprasčiausiai virsta pučais.
Romanas, kuris bet kuriam, kuris nors kiek gaudosi istorijos vingrybėse, paliks neabejotiną įspūdį, kurį tikrai verta būtų įtraukti į literatūros kursą vietoje kitų abejotinų kad ir anglų literatūros ‘šedevrų’.
0 Komentarai