Susitikimas su sena bičiule Jane Austen ir jos sąmojo perliuku ‘Ema’ neprailgo ir sudomino. Knygą jau ankščiau buvau bandžiusi skaityti, bet grąžinau į biblioteką vos bepradėtą, o ir šį kartą nebuvau sužavėta nuo pirmų puslapių. Istorija pasirodė kiek nuobodoka, bet romanas neabejotinai puikiai atskleidė Austen sąmojį ir jos kūrybos esmę.
Ryškiausias dalykas buvo šiame romane jau net nelabai ir slepiama ironija, pasišaipymas iš papročių, nors šį kartą turbūt akivaizdesnis buvo žmonių įpročių kurioziškumas. Emos tėvo ‘vargšė ištekėjusi moteris’ ir ‘ar tavęs neperpūtė skersvėjis’ vietomis vertė išspausti ironišką šypsnį, vietomis plaukus rautis iš bejėgiškumo. Panelės Beits tratėjimas po puslapį ar du, kai jau pameti minties giją ir bet kokį susidomėjimą pokalbio turiniu, vietomis erzino, vietomis piktino ir Emai iš viso širdies pritariau iškylos metu. Ir tai tik dvi ryškiausios asmenybės-kuriozai knygoje.
Apskritai turbūt kiekvienas personažas knygoje pasižymėjo kokia ryškesne savybe ir ji nepaprastai stipriai atsispindėjo nuo pirmųjų iki paskutiniųjų puslapių, o dažniausiai ir vertė šypsotis. Tiesa, susidarė įspūdis kad kai kurie personažai apskritai buvo tiesiog personažai-idėjos ir be pagrindinio bruožo jų charakteriai mažai kuo ir pasižymėjo. Tačiau tai toli gražu nėra priekaištas rašytojai. Kaip jau minėjau, ‘Ema’ labiausiai iš visų lig šiol skaitytų Austen romanų, spindi ta angliška, subtilia ironija, kurią kituose romanuose jauti tik labai įsijautęs į kūrinį. Būtent tie įkyrus ir idėjiniai charakteriai taip puikiai pasitarnavo kuriant šią skoningą komediją.
Iš visų knygos charakterių turbūt tik Ema ir Naitlis išsiskyrė tuo, kad buvo visapusiškai plėtojami. Ema - viena labiausiai erzinančių literatūrinių peronažų. Pradžioje jos nelogiškas fantazijas vos bepajėgiau pakęsti, nors ji ir neatrodė labai buka. Buvo keli atvejai, kai jai pritariau, bet apskritai mano simpatijos aplankė ją tik pačioje pabaigoje jos ją aplankius išganingam suvokimui. Šiaip ar taip, kontrastingi bruožai labai padėjo aiškiai pavaizduoti asmenybės brandą, o ir jos moteriškas žavesys, kaip ir būdinga Austen, buvo gražiai atskleistas. Kas liečia vyriškąją Austen charakterių pusę, Naitlis pasirodė nuostabus, bet kažkaip perdėm panašus į kitų autorės romanų pagrindinius personažus, lyg ji visur vaizduotų tą patį savąjį vyro idealą.
Liūdniausia, jog knygoje pasakota istorija beveik paskendo toje ryškių charakterių ir nuostabaus sarkazmo jūroje. Buvo nedaug kokių įdomesnių ar svarbesnių įvykių, o ir juos vis kas nors kiek užgoždavo. Tačiau labiausiai turbūt istoriją man nublankino tai, kad ji buvo beviltiškai nuspėjama. Nežinau ar tai dėl to ryškaus šaipymosi ar dėl to, kad su Austen kūryba jau buvau susipažinusi, bet to aprašyme žadėto ‘velnioniškai pinklaus detektyvo’ aš neradau. Priešingai, bene visi meilės ryšiai man buvo aiškūs nuo pat pradžių, išskyrus vieną atvejį, nors kad kažkas ne taip irgi įtariau.
Šis romanas tikras Jane Austen perliukas, kurį gliaudyti kiek trukdė begėdiškai prastas vertėjos darbas, vietomis sunkiai suprantamai suardžius gražius sakinius, ar kvailos korektūros klaidos praleidžiant raides, maišant linksnius ar net pavardes. Visumoje, likau patenkinta ir vėl uždegta skaityti šios rašytojos kūrybą.
0 Komentarai