Nebuvau labai sužavėta idėjos, kad Dan Brown nusprendė knygų apie Lengdoną triloją paversti serija, bet perskaičiusi galiu teigti, kad buvo verta, nes knyga man patiko.
Kažkuo neapčiuopiamu ji skyrėsi nuo kitų trijų. Daug įtakos tiem skirtumams turėjo jau baisiai atsibodęs amnezijos motyvas, greitai tapsiantis tarptautiniu serialų ir knygų mylėtojų keiksmažodžiu. Dėl to Lengdonui teko ne tiek narplioti kitų mįsles, kiek stengtis įminti savąsias ir tik tada pereiti prie tikrojo galvosūkio, o tai vertė kiek abejoti jo jėgomis. Kita vertus, nejaučiau ir didžiulio pasitenkinimo viskam paaiškėjus, nes šį kartą problema nebuvo vienareikšmė ir man sunku buvo nuteisti visos knygos veiksmo kaltininką – protingą, truputį pakrikusio proto žmogų, kurio niekas nesiklausė. Žodžiu, knyga uždavė keletą tikrai kontraversiškų klausimų, į kuriuos ieškoti atsakymo nepateikia ir kasdien juos reikia bandyti atsakyti iš naujo.
Greičiausiai labiausiai mano meilę šiai knygai lėmė aplinka, į kurą šį kartą nukelia rašytojas. Florencija, Venecija, Stambulas. Mano manymu Browno stiliaus romanams tai buvo puikiausia terpė. Joje labai sodriai atsiskleidžia to senovinio meno burtai ir paslaptys. Tai, kaip vaizdai ten piešiami, vėl sužadino seniai rusenusį norą pamatyti Veneciją, sukurstė naują – nuvykti į kultūrų kryžkelę Stambulą.
Šiuo romanu Danas Brownas man dar kartą įrodė, kad nebijo kalbėti apie akivaizdžius ir kontraversiškus, bet ne mažiau svarbius dalykus ir suteikti tam dominančią ir patrauklią kaukę.
0 Komentarai