Neplanuotai, netikėtai ir kosminiais greičiais, ne prastesniais nei vakar paleisti lietuviški palydovai, perskaičiau tą pagarsėjusią ’50 atspalvių’ trilogiją. Šiaip net pati nežinau, kodėl dabar čia aušinsiu burną, juk visi taip ar taip žino, kad lygis čia itin žemas, bet pačiai visai smagu pasiputoti.
Kas pirmiausia blogai šiai trilogijai? Klaiki autorė, kurią pavadinti rašytoja net neapsiverčia liežuvis. Dievaži, kai kurie jauni žmonės internetinėje erdvėje publikuojantys savo kūrinius, rašo daug geriau nei ši, neva nuo mažumės rašytoja norėjusi tapti, savo fantazijų ryškiai neįgyvendinusi vidutinio amžiaus moteris. Skaičiau vertimą, todėl tikriausiai laurų reikia nepamiršti pažerti ir vertėjai, bet ir iš vertimo matyti, kad žodynas jos velniškai skurdus. Nepaliaujamai kartojami mėšlas, po velnių, ką tu man darai, ak, koks jis valdingas po šimto puslapių jau varo į gilią neviltį. Dialogas juk turėtų perteikti emocijas pats, toli gražu ne kiekvienam atvejui reikia autoriaus komentaro, kad tai buvo piktas, valdingas ar gašlus tonas, o čia net ir su komentaru sunku suprasti, kur ten to įsakmaus tono ieškoti. Veikėjai ištisai aikčioja ir varto akis, norėčiau sužinoti kaip skamba nuostabos aiktelėjimas, galintis atsklisti per keletą metrų. Situacijos, nenatūralios ir kartojasi - kas antras Anos ir Kristiano ginčas pritemptas ir vis apie tą patį, geriau pažiūrėjus turbūt matytųsi kad jie net sako vienas kitam tuos pačius žodžius. Samprotavimas toli gražu ne dvidešimt vienerių suaugusios moters, o hormonų audrų blaškomos penkiolikmetės. Kas per velnias tos vidinės dievaitės ir pasąmonės? Kam rūpi ką ta jos vidinė dievaitė daro, nuo kokios knygos apkelia akis ir kaip reaguoja į kiekvieną Kristiano žvilgsnį? Dar suprasčiau tokią priemonę, jeigu būtų panaudota kartą du, o ne taptų pagrindine veikėja kas trečiame puslapyje.
Kas dar jai beprotiškai blogai? Tai, kad autorė yra apsėsta ‘Saulėlydžio’ serijos, pradėjo šias knygas kaip elementariausią fan fiction, kuriam juk šiaip jau būna nelemta palikti internetinės erdvės, ir visiems aišku kodėl. Net nežinodama šio fakto nesugebėjau nepastebėti neįprastos meilės istorijos tarp akivaizdžiai blogo milijonieriaus, turinčio labai gerą ir didelę širdį ir nerangios, stiliaus jausmo neturinčios, save nuvertinančios gražuolės, pasiaukoti linkusios ir valgyti nemėgstančios merginos. Ir ko gi dar trūksta iki Edvardo ir Belos? Tik trupučio fantastikos ir lopšinės, bet ir tai, nors viskas ir perkelta į realias situacijas, jis vis tieks sugeba kartais perskaityti jos mintis. Bet kuo labiau giliniesi, tuo dar linksmiau darosi. Blackberry telefonai, prabangios Audi, Macai, iPadai? Ar būtina tai amžiais kartoti? Turbūt ji pamiršo, kad yra tokie žodžiai kaip išmanusis telefonas, brangus nešiojamasis kompiuteris ir prabangus sportinis automobili. ’Saulėlydyje’ bent jau buvo aiški linija su tais Volvais. Neva labai gašlūs vyresniojo brolio pokštai irgi geras mėginimas - Meyer bent jau paversdavo juos tikrai juokingais. O dar tas amžinas visų gėrėjimasis Ana - būtų užtekę ir poros gerbėjų, nereikėjo priversti visų vyriškos lyties atstovų knygoje ryti ją akimis. Nekantriai lauksiu, kol galėsiu pasilinksminti, skaitydama, kaip rašytoja, nesugebanti net moters samprotavimų padoriai aprašyti, perrašinės knygą gilių psichologinių problemų turinčio, neeilinio charakterio vyro akimis.
O kaip erotinės romano peripetijos? Neįgyvendintos gyvenimą įpusėjusios moters fantazijos ir tiek. Taip, viskas nuodugniai aprašinėjama, bettai nedaroma nei išmoningai, nei seksualiai, nei jaudinančiai, Buvo gal keletas tokių atevjų, bet iš šitaip sekso scenomis perkrautų romanų, tikėčiausi daugiau. O jų tikrai buvo perkrauta, o autorė sakyčiau ryškiai perdegė antroje, o ką jau kalbėti, trečioje knygoje, gal dėl to, kad reikėjo priderinti prie visko faktą, kad jie įsimylėjo, o gal jai tiesiog pritrūko kokybiškų fantazijų, bet vėliau tuos keletą puslapių besitęsiančius aprašymus jau darėsi nuobodu skaityti, jie kartojosi, pastraipos galą kartais tik permesdavau akimis.
Pyliau, pyliau čia nepasitenkinimą, tai tikriausiai vertėtų pasiteisinti, kodėl aš išvis baigiau visą trilogiją skaityti ir dar per keturias dienas. Istorija kažką turi, bet kažkur giliau paslėptą, tūnantį kamputyje susisukusį ir užspaustą neišmanėlės autorės ir neracionalios manijos. Gal tai Kristiano paveikslas, gal ta kruopelytė psichologizmo, gal tai, kad labai atvira, kūniška? Galbūt gero rašytojo ranka galėjo paversti tai ne kvaila popsine sensacija, kurią sunku pavadinti literatūra. Tos kelios pusantro tūkstančio puslapių banalybėse pasiklydusios pačios autorės idėjos buvo įdomios ir tikrai vertos dėmesio, gaila, tik kad ji negimė būti dėmesio verta rašytoja.
0 Komentarai