Pirmai pažinčiai su išgirtąją detektyvų kepėja Marry Higgins Clark atsiverčiau laimėtą ‘Prarasti metai’ romaną ir likau nesupratusi, už ką galima ją mylėti. Intriga juokinga, pasakojimas kičinis, o tai bet kokį detektyvą paverčia niekalu.
Detektyvuose itin svarbi intriga, o nei jos nei anotacijoje žadėtos netiėktos pabaigoje čia nė su žiburiu nebuvo galima rasti. Man susidarė įspūdis, kad autorė nemoka pasakoti, o ką jau kalbėti apie įtampos kūrimą. Nesupratau, kam reikia tiek veikėjų, kai ji akivaizdžiai nesugeba su jais susitvarkyti. Daug nereikalingų detalių, niekam neįdomių pašalinių veikėjų gyvenimo istorijų. Aiškiai bandyta suregzti įdomų voratinklį, bet pastangos liko pradedančiojo lygio ir tik apkrovė pasakojimą nereikalinga informacija. Lyg autorė būtų nusprendusi iškepti pyragą iš to, kas buvo po ranka – truputis to, truputis kito, girdėjau šitas labai tinka - o valgyti neįmanoma.
Galbūt per daug tikėjausi, galbūt pakliuvo pirmai pažinčiai netinkamas romanas, bet Mary Higgins Clark manęs nesužavėjo, o jos romanas dar ir nekokiu pavadinimu pasirodė nuobodokas, perspaustas ir toli gražu nekrentantis į gero detektyvo kategoriją.
0 Komentarai