'Broliai Karamazovai' – antras mano skaitytas Dostojevskio romanas, paskutinis jo parašytas ir turbūt paskutinis mano skaitomas, bent jau šį dešimtmetį tai tikrai.
Negalima paneigti Dostojevskio sugebėjimo regzti pasakojimą. Pasakojama iš įvairiausių perspektyvų, kažką nuodugniai paaiškinant, kažką apdairiai praleidžiant ir kuriant intrigą. Pasakojimas sodrus ir vietomis netgi įdomus. Bet man – perkrautas. Kai kas gal pasakytų, kad šiame interneto amžiuje mes nebemokame skaityti ilgų knygų ir ties jomis susikaupti, bet asmeniškai man patinka skaityti ilgas knygas, kurios papasakoja viską nuodugniai, plačiai ir leidžia kurį laiką jomis tiesiog gyventi. Bet čia atvejis kitas. Veiksmas vyko kokį mėnesį, ne daugiau, o nuodugniai aprašytos - dvi dienos viename tome ir bene tiek pat kitame, o man tai nekuria labai detalaus pasakojimo. Knyga visai nebūtų nukentėjusi be poros šimtų puslapių.
'Nusikaltime ir bausmėje' mane žavėjo rusiškuose tekstuose žydinti maniera sujungti kelias siužetines linijas ir daug iš pradžių nesusijusių veikėjų į darnų tekstą. O šį kartą tuo sugebėjimu Dostojevskis nesužibėjo ir toli paliko Tolstojui už nugaros. To nuskriausto vaiko siužetinė linija tai taip ir pakibo ore. Žinoma, prasminga ir tragiška, bet ką davė tekstui taip ir likau nesupratusi. Suprasčiau dar jeigu būtų daugiau tokių pašalinių dalykų, bet čia tik tas vienas išsiskyrė iš sukimo ratais apie Kramazovus, jų aistras ir iš pradžių numanomą, o vėliau tikrai įvykusį nusikaltimą.
O apie ką dar Dostojevskis parašytų, jeigu ne apie žmogžudystes, teismus, katorgą ir sąžinės balsą. Gal ir ciniška taip sakyti skaičius tik dvi knygas, bet kai jos abi apie tą patį tai darėsi pikta. Galbūt labiausiai erzino net ne tai, kad vėl tenka skaityti tuos pačius išvedžiojimus, bet kad jis tuos motyvų nagrinėjimus ir spėliojimus vis pila dešimtimis puslapių, kai niekas šitaip gi nekalba. Nei kalbėjo prieš šimtą metų, nei kalba dabar. O ir pateikime matosi, kad rašytojas yra žmogus, apsėstas idėjų ir mėgstantis jas visiems brukti. Sapnai, mušami arkliai, saviveiklininkai detektyvai, gydanti katorgos galia, sugedęs pasaulis ir viską galiausiai nugalinti meilė. Kaip sugedusi plokštelė su daug socializmo.
Ir kurgi įmanoma Dostojevskio tekstuose įžvelgti realizmą, man lieka mistika. Suprantama, kad Rusija kitos kultūros ir kito mentaliteto šalis, bet kad jinai visiškai iškritusi iš pasaulio konteksto, tikėti nesinori, o būtent tokia išvada man peršasi iš Dostojevskio romanų. Nekalbant jau apie kalbėjimą apsakymais ar poemomis. Realizmas tikrai ne tas dalykas, už kurį norėtųsi jį pagirti. Bet kad žmogus gana kritiškai žvelgė į žmonių giminę, religiją, Rusiją ir visą pasaulį – neginčijamas faktas ir už tai jį gerbiu. Žvelgiant pozityviai, negalima nepastebėti ir Dostojevskio polinkio į psichologiją. O čia jis geras, tikrai geras. Tose kaltintojo ir gynėjo kalbose pateiktos analizės įdomios ir, rodos, netoli prasilenkiančios su tikrove.
'Broliai Karamazovai' – romanas, kuriuo kažkaip ryškiau pajutau tai, kad Dostojevskiui pinigus mokėjo tiesiogiai už puslapių skaičių. Vos tik pasakojimas pasidarydavo įdomus, jis paskęsdavo išvedžiojimuose, pabrėžimuose ir komentaruose, kurių aš visai nebūčiau pasigedusi. Kad ir kaip bebūtų, turbūt ne veltui Dostojevskio vardas skęsta laurų jūroje ir akivaizdu, kad tie, kurie sugeba nepasiklysti pradžioje trikdančiame rašymo, vėliau pasakojimo stiliuje, sugeba įvertinti jo mintis, kurios tikrai vertos dėmesio ir susimąstymo.
0 Komentarai