Ispanišku karščiu dvelkiančiuose ‘Vėjo šešėlio’ puslapiuose glūdi pasakojimas apie sudužusias svajones, sugriautus gyvenimus, liūdnus įdomių žmonių likimus. Pasakojimas, kuris atsiskleidžia prisiminimų šešėliuose, kuris prasiskverbia iki pat širdies gelmių, kurį skaitant kartais net gerklę užgula kažkoks sunkumas, kuris ilgam įstrigs kaip vienas įdomiausių skaitytų kūrinių.
Knygos – kaip veidrodis: jose atrandi tai, ką turi savyje.
‘Vėjo šešėlis’ – knyga knygoje apie knygas, rodos, rašyta dukart. Knygos autoriaus Carloz Zafon ir pagrindinio veikėjo Danielio Semperės, kuris tą knygą rašo romane. O ir šis prasideda nuo knygos. Knygos, kurios pavadinimas taip pat ‘Vėjo šešėlis’, kurios vienintelis egzempliorius, rastas Pamirštų Knygų Kapinėse, apverčia Danielio gyvenimą. Knyga jį įtraukia, užburia ir priverčia leistis į kelionę kitų žmonių prisiminimais, atskleisti ją parašiusiojo paslaptis; paslaptis, kuriose kraupiai atsikartoja kai kurie jo paties gyvenimo momentai ir klaidos; paslaptis, vedančias prie baigties, kurios gali sulaukti ir jis pats.
Egzistuojame, tol, kol mus kas nors prisimena.
Tai iš prisiminimų lipdomas detektyvas, tačiau ne šiaip detektyvas, čia svarbiausia ne išsiaiškinti kaltuosius, o gražinti žmonių gyvenimams prasmę, papasakoti apie nenusisekusius kelių kartų gyvenimus, prikelti juos iš užmaršties, bando užkirsti kelią ilgus dešimtmečius besitęsiančioms, viena kitą lyg sniego virtinė vejančioms klaidoms. Pasakojimai, iš kurių dėliojamas detektyvas, kupini jausmo: kartais šilumos, kartais nepamatuojamos užuojautos, kartais karčios nevilties ar baimės. Tai detektyvas, kupinas pagarbos tiems, kurie pasakoja, tiems, apie kuriuos pasakoja ir tiems, kurie ieško.
Kadangi Danielis, rodos, rašo knygą apie savo ieškojimus, istorija pasakojama kaip jau įvykęs faktas, kartais net pasigirsta visažinio pasakotojo balsas. Kaip tik dėl to pasakojimas man didžiąją knygos dalį pasirodė kažkoks melancholiškas, kupinas nostalgijos, bet lėtas. Susidaro įspūdis, kad niekur neskubama, stengiamasi atskleisti viską nuoširdžiai ir jausmingai, kiekvienai atskleistai pasakojimo dalelei leisti ramiai atgulti sąmonės kertelėje, pagerbti tuos, kurie tai prisimena, pasakoja ir tuos, kurie kenčia toje istorijos dalyje. Bet tas lėtumas kartu sukuria ir norą mintyse paraginti Danielį paskubėti, nes kažkur giliai ima rastis baimė, kuri pamažu stiprėja. O ir ta baimė šleikšti, stovi kažkur gerklėje, nes žinai, kad tai jau įvyko prieš daug metų, kad nieko nebegalima pakeisti, nėra jokios vilties išgelbėti veikėjus, bet vis tiek bijai, bijai taip, kad net darosi baisu knygos pabaigą skaityti vakare, nes nujauti, kad mintys gali neleisti užmigti.
Iš anų laikų beliko vien vardai ir įstaigų, bankų, beveidžių susivienijimų liudijimai. Kaip ir visi seni miestai, Barselona tėra griuvėsių liekanos.
Nors beveik visas knygos veiksmas vyksta Barselonoje, tikrai gausiai apdovanotoje saule ir šviesa, tamsos čia tikrai netrūksta. Ir tą tamsumą kuria ne tiek apleistų namų rūsiuose įrengtos kriptos ar naktį užklumpantys baisumai, kiek tamsi žmogaus prigimtis, gimdanti tokį liūdną pasakojimą. Nereikia pamiršti ir sunkių istorinių aplinkybių: fašistų diktatūros, pilietinio karo. Iš tikrųjų, tos aplinkybės buvo tikrai puiki vieta atsiskleisti šiam pasakojimui. Franko diktatūra dabartyje sukuria sąlygas rastis netikrumui, baimei, savivaliavimui, pilietinis karas praeityje sukuria suirutės foną, pasėja norą tapatinti su karu visus baisumus, kuriuos teko patirti veikėjams, norą pamiršti, su kuriuo Danielis visoje knygoje ir kovoja. O ir šiaip romanas labai ispaniškas, melodramiškas, nė viena pasakojimo gija nepasieina be dramatiškų posūkių ir tikro meksikietiško serialo vertų paslapčių. Ir vėlgi, viskas labai gražiai susipina į tikrą ispanišku karščiu alsuojantį romaną.
Kai visi lyg susitarę ima vaizduoti ką nors panašų į velnią, būna viena iš dviejų: arba jis šventasis, arba apie jį niekas nieko nežino.
Knygos tekstas išaustas nuostabiai - žodžiai taiklūs, skaitosi itin lengvai. Daug knygai davė ir puikūs veikėjų portretai. Šioje istorijoje sutikau turbūt vienus keisčiausių ir įdomiausių veikėjų. Jų ne tik istorijos pritrenkė, jų charakteriai, žinoma, labai glaudžiai susiję su jiems nutikusiais dalykais, taip pat buvo pribloškiantys. Jie buvo tikri, dažnai su dideliais defektais, turėjo bruožų, kurie juos ryškiai išskyrė iš visų kada nors sukurtų literatūrinių personažų. Sukurti nuosekliai ir išmoningai. Norėčiau savo gyvenime būti sutikusi Chulijaną Karaksą, kad ir koks nelemtas buvo jo gyvenimas, ir pasižiūrėti į tą užburiančią jo šypseną.
‘Vėjo šešėlis’ melodramiškomis aistriomis, įdomiais veikėjais ir vaiduoklių istorijomis priminė ‘Dvasių namus’, svetimomis lūpomis pasakojama žiauria meilės istorija ‘Vėtrų kalną’. Viktoro Hugo plunksnakočiu gražiai simboliškai sujungė Chulijano ir Danielio likimus. Minčių yra, jos įkyriai sukasi galvoje, bet labai sunku jas materializuoti. Lyg joms ir būtų lemta likti mintyse, širdyje ir Barselonos šešėliuose. Ten kur ir slepiasi aistros, troškimai, svajonės, paslaptys, meilė, gyvenimas ir mirtis veikėjų, palikusių tuos ispanišku karščiu dvelkiančius ‘Vėjo šešėlio’ puslapius.
0 Komentarai