Dar vienas Norvaišų giminės istorijos gabaliukas, kurį kaip visuomet sunku atskirti nuo bendro pasakojimo, bet kuris kažkuo, kaip įprasta, skyrėsi nuo kitų dalių. Visgi kažkaip keista ir netgi sunkoka aprašinėti šią knygą praėjus šitiek laiko nuo pirmų dalių skaitymo. Ji man priminė, koks kartais būna malonumas knygas, ypač sagas ar trilogijas, skaityti pavėlavus ir galint pasinerti į visą pasakojimą iš karto.
Kristina Sabaliauskaite, ypatingai kaip rašytoja, labai žaviuosi. Kiekviena knyga pateikia vis naujų priežasčių mano didėjančiai meilei jos kūrybai. Šį knyga dar kartą priminė ir kartu įrodė, kad Kristina Sabaliauskaitė kuria šeimos sagą ir jai tai nuostabiai sekasi. Kaip antroje knyge mane žavėjo po truputį, sukčiaujant atskleidžiama Birontų šeimos tragedija, vis siejanti abi knygas retomis bet labai įdomiomis gijomis, taip ir šį kartą be Uršulės ir atsiminimų apie įvykius iš pirmųjų knygų, kurie jau spėjo kiek ir pasimiršti, nebuvo apsieita ir būtent tai mane keri - gebėjimas kurti atskirus pasakojimus ir juos subtiliai, paslaptingai sujungti į visumą.
Kaip visuomet, nors visos istorijos dalys nuostabiai dera tarpusavyje ir kartu sudaro darnią visumą, kurią ganėtinai sunku išskaidyti, ši dalis vėlgi buvo kitokia nei pirmoji ar antroji. Šį kartą neapsiribota Norvaišomis ir jų aplinkos žmonėmis, daugiau dėmesio skirta tikroms istorinėms asmenybėms. Pasakota ir dar vieno Norvaišos tragedija, bet per ją daug parodoma ir apie Radvilas. Kiek kitaip ręstas ir pasakojimas – visą laiką romano metu po istorijos vingrybes lydėjo vienas žmogus, kai ankstesnėse knygose tekdavo ir trumpam atsisveikinti su kuriuo nors veikėju, apie kurį sukdavosi veiksmas. Bet vis dėl to magiškiausia yra romano atmosfera, kiekvieno romano ne tik pasakojimas, bet ir atmosfera yra unikali, susiliejusi drauge su laikotarpiu ir pasakojimo ypatumais. Patiko man viena girdėta mintis, kad pirmoji knyga tarsi pavasaris, pilna grožio ir lengvabūdiškumo, antroji – gilus ruduo, su visa sloguma ir į kaulus lendančia drėgme, o štai trečioji dalis man, nors ir nemažai buvo joje palyginimų su rudeniu, jau primena žiemą, lyg ir susitaikymą su esama padėtimi, tik nuo šalčio apsigobiant prabanga.
Šioje Silvoje Sabaliauskaitė dar kartą pasakoja apie gyvenimą, žiaurų bet nuostabų, nenuspėjamą ir keisčiausių vingių kupiną, atidžiai, nuoširdžiai ir vaizdingai piešia įdomių, neeilinių asmenybių gyvenimus, per kuriuos pasakoja ir apie Gyvenimą apskritai. Nepamiršo ji ir meilės, kūniškos kas be ko, žinoma, nuostabiai aprašytos bet davatkom turbūt siaubą keliančios, bet man labiausiai užkliuvo kontrastas tarp Uršulės ir Jono Kirdėjaus meilės iš pirmo žvilgsnio ir lėtai, lyg nenorom užgimusios meilės tarp Balbetės ir Petro Antano. Lyg rašytoja norėtų Silvoje Rerum atskleisti viską visapusiškai: visokią meilę, visokį gyvenimą.
Trečiasis Silvos Rerum gabalėlis, kaip ir visuomet, tikras meno kūrinys, su ilgais, bet nuostabiai iš gražių lietuviškų žodžių, įdomių minčių sukomponuotais sakiniais, kurie ir padeda sukurti tokį efektą, kad, rodos, plauki pasroviui, nešamas žodžių tėkmės, ir jei kartais kelyje pasitaiko koks nulūžęs medelis, pasigalinėji kiek, grįžti sakiniu kiek atgal ir vėl mėgaujiesi pasakojimu, kuris tave įtraukia ir priverčia šypsotis, juoktis ir nerimauti. Visgi ši dalis, nors bendrai žiūrint ir nenusileidžia prieš kitas, man patiko mažiausiai iš trijų. Galbūt dėl to, kad neprisijaukinau Petro Antano, kuris dalyvavo kiekviename veiksme, jo minčių ir idėjų buvo persmelkta visa knyga. Sudedant viską, didžiausias skirtumas visgi turbūt buvo tai, kad ši knyga buvo vyriška, pirmoje, antroje dalyje, pasakojime daugiau buvo moteriškosios prizmės, o šį kartą vyravo vyrų pasaulis, ir nors buvo įdomu skaityti, tapti pasakojimo dalimi buvo kažkaip sunkiau.
Nežinia, kiek Silvos dalių dar laukia, galbūt ši jau paskutinė, su Sabaliauskaitės paslaptingumu niekad nežinosi, bet viena aišku kaip dieną – ji meistrė šeimų sagose, ir nesvarbu, Silva Rerum liks trilogija ar tęsis toliau, man vis tiek bus saga, tikra šeimos epopėja. O šią sagą, neabejotinai galima skaityti ne kartą, mėgaujantis nuostabiu tekstu ir nepamirštama istorija, kaskart atrandant kažką naujo ir stebinančio.
0 Komentarai