Išnarpliojau asmeninį detektyvą – gerai žinoma daina Esmeralda yra gana laisva istorijos interpretacija – vargšas Esmeraldą įsimylėjęs žmogelis nebuvo dvigubas nelaimėlis – ir kuprotas ir dar kunigas, ta daina stebuklingai tiesiog du žmones sudėjo į vieną, gal ir visai protingai, tiesa, padarė. Pirmoji pažintis su Viktoru Hugo buvo tikra atgaiva po paskutinių kelių modernizmo kūrinių, bet ne tokia, kad ‘Paryžiaus katedra’ galėtų pasidabinti mieliausiomis etiketėmis – vėl mano nuomonė apie knygą gana dviprasmiška – ir patiko, ir nepatiko.
Romanas sukasi apie dalyką, kuris man asmeniškai yra labai įdomus – lemtį. Būtent apie šį žodį parašyta ši knyga, netgi paties autoriaus žodžiais, ir iš tikrųjų jis nė kiek nedvejodamas rėžia šiurpią kaip reikalas istoriją, kurios bent jau keletą detalių yra girdėjęs turbūt bene kiekvienas, net ir skaitantis nedaug. Istorija sukasi apie dieviško grožio merginą Esmeraldą ir aplink ją nesisukiojančius vyrus. O šie visi ne iš kelmo spirti: kuprotas, vienaakis, kurčias Kvazimodas, globojamas kunigo Klodo, tas aklai susidomėjęs alchemija, pamažu besikraustantis iš proto, dar yra vienintelis iš visų, kuriam pasisekė laimė laimėti Esmeraldos širdį, pasipūtęs lengvabūdis kapitonas Febas ir nuskurdęs menininkas Esmeraldos vyras Grenguaras, už kurio ši išteka, kad išgelbėtų tam gyvybę. Žodžiu su veikėjų paveikslais pasistengta, gal net persistengta – man jie visi liko labai tolimi, rodos, iš visai kito pasaulio, žinoma, jie ir yra iš kitokio pasaulio, bet šitie labiau panašūs ne į žmones, o šiurpius pasityčiojimus iš jų, karikatūras.
‘Paryžiaus katedra’ – iš tikrųjų labai makabriška istorija be laimingos pabaigos. Istorija apie lemtį, nepaliaujamai sekamą kančios ir mirties. Istorija, kurioje kaip gerame klasikiniame romane, visi su visais susiję, gaila tik, kad tie ryšiai dažnai labai akivaizdūs. Iš tiesų, man pritrūko šiek tiek paslapties. Nors gal ir gerai, kad neprisijaukinau veikėjų, bent jau visa ši niūri, šiurpi istorija liko atokiau nuo manęs. O galbūt tam padėjo visas tas lyg ir koks tragikomedijos žanras – žmogiškos aistros atskleidžiamos labai puikiai, tik kad perspaudžiamos ne prasčiau negu Austen romanuose. Kai kurios scenos kaip iš nevykusios, nerealios situacijų komedijos, kreivo animacinio filmuko, lyg žiūrėtum į viską per kažkokį suskilusį, iškreiptą langą.
<i>„Jau keleri metai, kai jis – katedros varpininkas per malonę savo įtėvio Klodo Frolo, kuris pasidarė Žoza arkidiakonu per malonę savo siuzereno mesiro Lui de Bomono, kuris pasidarė Paryžiaus vyskupu nuo 1472 metų, kai mirė Giljomas Šartje, per malonę savo globėjo Olivje le Deno kuris iš Dievo malonės buvo karaliaus Liudviko XI barzdaskučiu.“
„Kaip kokie graikai, kurie turi tiek dievų, kiek šaltinių, ir kaip persai, kurie turi tiek dievų, kiek mato žvaigždžių, taip ir prancūzai dabar turi tiek karalių, kiek mato kartuvių!”</i>
Kas man patiko knygoje – tai, kaip klaikiai gerai Hugo atskleidžia viduramžius, vėlyvųjų viduramžių Paryžių, viską griaunančią feodalizmo galią, šmaikščiai pabrėžia tų laikų ydas. Mano leidimo anoacija skelbė „vaizduojamas romantiškas, spalvingas, dramatiškų įvykių kupinas <...> Paryžiaus gyvenimas“. Dramatiškas – tikrai, spalvingas – labiau paskendęs tamsoje, na nebent gyventojų sluoksnių įvairovė čia spalvinga, bet jau per kur jis jiems romantiškas, tai nors užmušk nesuprantu. Jis ten purvinas, barbariškas, negailestingas, kur bepasisuksi kartuvės, gėdos stulpai, smurtas, patyčios ir chaosas. Kiek viduramžiai apskritai gali būti romantiški, čia to nėra nė kruopelytės ir kas jau kas, bet šitoje knygoje ta tamsa yra tikras Viktoro Hugo arkliukas, ne veltui jis pasirinko tokią aplinką savo šiurpiam pasakojimui, jam nebūtų tikusi joks kitas pasaulio kampelis, joks kitas laikmetis. Man labai patiko istorinė romano pusė – intarpas su karaliumi, kuris pradėjo vienyti Prancūziją ir padėjo pagrindus absoliutizmui formuotis, nors ir nelabai vietoje, buvo keistai įdomus. Hiperbolizuotos Paryžiaus visuomenės, teisėtvarkos ydos. O kas svarbiausia, jis sugebėjo likti kažkaip stebuklingai nešališkas – pasakotojas nieko nesmerkia, tiesiog nuodugniai pasakoja, kas neva nutiko ir kaip Paryžius gyveno prieš puse tūkstantmečio.
Mane labai nustebino įspūdis, kurį sudaro visos nuogirdos apie šį romaną – apie baisiuosius pastatų ir Paryžiaus aprašymus. Tiesa, Paryžiaus aprašymas nuobodokas, bet negalima nuneigti, kad pasakoja jis labai vaizdingai, gražiai ir įdomiai, įsivaizduoju, kad prancūzams, kurie žino, kas ten per pastatai minimi, turėtų būti labai įdomu tokį aprašymą paskaitinėti ar netgi tiems, kuriems nusišypsojo laimė pasižiūrėti į Paryžių iš viršaus. Bet visi kažkodėl pamiršta paminėti, kad tie aprašymai nėra vien tik fonui nupasakoti, jais rašytojas pasakoja dar vieną istoriją – Paryžiaus, architektūros istoriją, pastatai čia irgi tampa veikėjais ir juos reikia parašyti, tai neatskiriama šio pasakojimo dalis.
<i>„Architektūros laikais mintis tapdavo kalnu ir galingai užvaldydavo tam tikrą šimtmetį ir tam tikrą vietą. Dabar ji pavirto paukščių buriu, ji nuplasnoja į visas puses ir iš karto užima visą erdvę ir visus nuostolius. Nuo ilgaamžiškumo ji pereina į nemirtingumą. Galima sugriauti masę, bet kaip išnaikinti tai, kas yra visur?“</i>
O greta visų šių aprašymų rašytojas pateikia ir gana įdomią savo filosofiją. Pateikia žmonijos istoriją minties raiškos pokyčių šviesoje, labai gražiai apdainuoja knygą, jos svarbą. Teigia, kad žmogus mintį tūkstantmečius reiškė pastatais, architektūra, kad ji leido išsilaisvinti, skatino nuo teokratijos pereiti prie demokratijos, ir kad visa tai labai pakeitė spausdintos knygos atsiradimas, kuri mintį pakėlė aukščiau visko, kuri leido jai pasklisti ir tapti nemirtinga. O ir viskas išdėstyta labai įdomiai.
Pasakojimo stilius įdomus, žinoma, daugeliu atžvilgiu nėra labai originalus, daugelis to laikmečio rašytojų pasitelkė visažinį pasakotoją, bet man paliko įspūdį, kaip Viktoras Hugo žongliruoja kadrais. Iš tiesų, viskas pasakojama kadrais, dažnai ta pati scena pasakojama iš įvairių rakursų. Lyg žiūrėtum kokią kino juostą, kur yra viena didelė scena, kuri yra pristabdyta ir iš pradžių pritraukiami vieni veikėjai, vėliau sustabdomas tas kadras ir paleidžiamas kitas, pasakojantis, tą patį kitu kampu. Taip ir vyksta pasakojimas – pritraukiam, pristabdom, atitraukiam, pasukam galvas, šitą paliekam, grįžtam ir vėl iš pradžių. Suteikė dinamiškumo. Kita ypatybė turi dvi puses – iš vienos – įdomu, iš kitos – šiandien jau kiek trukdo. Rašytojas pasakoja viską iš savo laikotarpio perspektyvos – XIX amžiaus, dažnai sulygina aprašomą laikmetį su šiandiena, ir tai, žinoma suteikia įdomios perspektyvos, bet bėda ta, kad skaitytojo šiandiena gerokai nutolusi nuo rašytojo šiandienos, todėl knyga tampa dvigubai tolimesnė, rašytojas sukuria atstumą tarp istorijos ir savo laikų, o mums reikia dar atsitraukti ir tai kartais vargina.
Apibendrinant galima teigti, kad istorija man buvo ne prie širdies, bet susižavėjau rašytoju ir tikiuosi kur nors atkapstyti džiaugsmingesnių jo kūrinių. Man ši knyga įstrigs ne dėl istorijos – man atrodo, kad ne istorijos romantizavimo ir pats rašytojas siekė – o kaip revoliucinis pareiškimas, kad visos tos viduramžiškos tamsos ir chaoso reikia atsisakyti, o visa ta makabriška istorija buvo tik to įrodymas.
0 Komentarai