Panašu, kad man su modernia literatūra nelabai pakeliui, tokios mintys jau pradėjo kirbėti po ‘Tūlos’ ir ‘Placebo’, bet po pažinties su Virginios Woolf ‘Į švyturį’ kaip ir priėjau galutinės išvados. Jokiu būdu neteigiu, kad knyga kažkuo yra prasta, tiesiog manęs nepalietė.
Nemėgstu ilgai tyrinėti knygų, užsimanau jas skaityti per akimirką, kartais kažkoks žodis aprašyme užkabina, kartais pavadinimas paslaptingai traukia, o kartais ir iš ilgo sąrašo kažkokio rašytojo knygų išsirenku ką nors ekspromtu. Šį kartą mane apgavo aprašymas. Pažadėjo būrį žmonių, susirinkusių vasarnamyje ir aš jau išsilydžiau. Šitas siužetas mane labai žavi ir žinau, kad ir kitą kartą ant to paties pasimaučiau. Galvoje kyla būrys skirtingų žmonių laikinai su visomis savo nelaimėmis, džiaugsmais ir lūkesčiais besiglaudžiančių po vienu stogu, o visas žavesys tame, kaip visa tai jungiasi ir pinasi prasiverždami kurioziškumais, dramomis, aistromis ir mažomis gražiomis akimirkomis. Visuomet mačiau daug potencialo šitoje situacijoje – ypatingai jis atsiskleidžia detektyvinėse istorijose. Bet kaip jau galima įtarti – šį kartą prašoviau pro šalį. Buvo tie skirtingi žmonės vasarnamyje ir turbūt skirtingesni ir įdomesni nei tikėjausi, bet raizgalynei vietos neliko, nes knyga – vieni apmąstymai, mintys ir analizė. Mintys, kurios, rodos, materializuojasi tiesiai iš galvos, nes labai kapotos, chaotiškos ir kartais labai nelogiškos. Vietomis erzino, vietomis stebino, vietomis netgi žavėjo, bet vien tik profesionalumo prasme.
Rašytojos talentas visgi – begalinis. Tekstas audžiamas tirščiau ir už Sabaliauskaitę, o jau ir ten buvo tirštoka. Dialogų beveik nerasta, o kai pasitaiko tai net ir dialogais pavadinti juos sunku – tiesiog pavieniai sakiniai su dialogo skyrybos ženklais, rodos, bereikšmiai, susiję su oro komentavimu dėl plaukimo į švyturį. Visa svarbiausia informacija buvo perfrazuojama, bet ir tai daroma ne įprastai – ne perpasakojant, bet rodant minčių tėkmę, rodos, traukiant tas mintis tiesiai iš galvos, joms dar nespėjus materializuotis ir tą pačią akimirką išnykti, nes bent jau aš tokiomis abstrakcijos, rodos, negalvoju. Kita tirštumo priežastis – palyginimai, kurie buvo gausūs ir daugiausia neįprasti, bet gerokai subtilesni nei Ivanauskaitės gimdos kakleliai: ‘<…>tarsi <...> jiedu būtų užlipę ant laivo tiltelio nustatyti koordinačių,– toks jai pasirodė perėjimas nuo poezijos prie politikos.’
Knygos stūkrūra irgi viena įdomesnių matytų. Trys dalys su pavadinimais ir visos jos labai skirtingos. Pirmoje dalyje, užimančioje didesnę knygos dalį vaizduojama viena diena, kuomet virš vasarnamyje susirinkusių žmonių kybo negalimos išvykos į švyturį laukimas. Per dieną įvyksta keli susitikimai, keli pasivaikščiojai, iškyla prie olos ir vakarienė.
Vakarienės – dar viena mano silpnybė, kažkokia keista kulminacijos forma, galinti prasiveržti įdomiausiomis dramomis ir audrinanti vaizduotę. Ir čia man šita knyga buvo pradėjusi patikti. Buvau neseniai pradėjusi sekti mintį ir vakarienė ne tiek išpildė lūkesčius, kiek juos pranoko. Vakarienių magiją visuomet labai puikiai atskleidžia ekranai – veido išraiškos, balso tonai, kūno kalba – sukuria visą smagumą. O kaip tai padaryti knygoje? Negalima juk kiekvienos išraiškos aprašinėti. O Virginijos Woolf stilius čia atsiskleidė puikiai – mažiausi niuansai meistriškai sujungti: ‘Kokius velnio niekus čia jie paisto, pamanė Čarlzas Tanzlis, dėdamas šaukštą į patį vidurį savo lėkštės, kurią buvo švariai išvalgęs, tarsi, pagalvojo Lilė (jis sėdėjo priešais ją, nugara į langą, pačiame vaizdo viduryje), būtų pasiryžęs tvarkingai maitintis.’
Antrojoje dalyje siužetas nuo ‘beveik nėra’ susitraukėia iki ‘išvis nėra’ ir aprašomas irimas – vasarnamio ir jo savininkų šeimos. Galiausiai trečiojoje dalyje, tai, kas likę iš šeimos ir pirmos dalies vasarotojų, vėl susirenka ir dalis jų pagaliau plaukia į švyturį.
Virginijai Woolf net ir labai norėdama nesuradau nei vieno priekaišto, nors knyga ir skaitėsi sunkokai. Suprantu, kad viskas šiame romane yra svarbu, viskas turi prasmę, kurią reikia išlukštenti. Ne tik tai, kas pasakojama, bet ir kaip pasakojama. Prie labai nedaug ko man pavyko prisikasti, bet supratau, kad daug kalbame niekus, o labai daug ko nepasakome, nors pagalvojame. Visas romanas persunktas įvairių prasmių, simbolių ir minčių, bet iki jų reikia prisikasti ir man tai vargiai pavyko. Galbūt kada nors, o kol kas mano ir ‘Į švyturį’ santykiai lieka pagarbos lygyje.
0 Komentarai