Vargu ar antras kartas jau tradicija, bet simboliškai naujuosus šiemet vėl pasitikau su labai lengva ir skurdžia serija. Katastrofos (jas vadinu taip ne iš blogos valios, tiesiog knygos juk taip ir vadinasi: ‘Aš ir jis. Tikra katastrofa’ ir ‘Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa’) gretinamos su ta pernykšte mano naujųjų sutikimo palydove– ’50 atspalvių’. Serija. Su šitom juokingom serijom yra tokia įdomi metamorfozių grandinė. Viskas prasideda nuo ‘Saulėlydžio’ – visus pakerėjęs bestseleris iš paauglių gyvenimo su fantastikos elementais, visą tai po ko kurio laiko suaugusiųjų pasauliui adaptuoja vidutinio amžiaus moteriškaitė, o tada kita viso šito maskarado gerbėja sugalvoja uždaryti ratuką ir adaptuoja 50 atspalvių suaugusiųjų pasaulį atgal į jaunimo tarpą.
Banalybių pakalnė. Siužeto užuomazgos maždaug tokios: blogas berniukas, ant kurio merginos pačios kariasi, kurioms po vienos nakties nuotykio jis net nepaskambina ir kuris dėl pinigų vakarais mušasi nelegaliose kautynėse. Miela nekalta mergaitė, kuri nešioja labai daug nuobodžių megztukų. Po kovos, kurios metu priešininko kraujais kaip reikalas tą megztuką jai aptaškė, tas vaikinas pirmą kartą ją pamato (nors jie kartu ir mokosi koledže) ir jam nei iš šio nei iš to jos mirtinai prireikia (nes ji juk kažkuo ypatinga, nors niekas įskaitant ją to ir negali suprasti), jis pradeda su ja bendrauti, neva keičiasi, bet ji juk negali pulti taip žemai ir priešinasi, todėl jie tampa draugais, aišku kaip ten viskas baigiasi, bet pakeliui dar yra nuobodžios lažybos, po kurių ta miela mergaitė mėnesį pas jį turi gyventi, lova, kurioje jie miega kartu būdami draugais, ta pati lova, kurioje be jos niekada nėra buvusi jokia kita moteris, meilės trikampis su tais dviem ir auksiniu berniuku. Ai ir dar ji turi paslapčių ir praeitį.
Be to, kad viskas gana banalu, visa knyga yra nelabai logiškų dramų kratinys. Normalūs žmonės taip nesielgia. Aš aišku suprantu, kad gyvenime būna nemažai nesusipratimų, bet ne tokių, kai visi vieni kitiems viską iškloja, bet vis tiek eina skirtingais keliais ir dėl to kankinasi. Knygos tik ir tesisuka apie judviejų santykius. Paprastai ir šituose lengvo turinio greitai ryjamuose romanuose būna kažkokia pašalinė žmoniška intriga, dramų, kurių fone vyksta visos santykių peripetijos, bet čia tu trečdalius knygos visas siužetas apsiribojo judviejų santykiais ir vienintelė intriga buvo – kokia toji jos praeitis, bet ir ta galiausiai įspūdžio nepadarė, nors galiausiai ir sukūrė pašalinį siužeto vingį, kuris buvo toks dramatiškas, kad vos nesibaigė brutalia mirtimi, bet jam autorė išskyrė tik vieną nupiepusį skyrelį ir aprašė viską taip lengvabūdiškai, lyg čia būtų niekis. Nenuostabu, kad tik seilėjimąsi ji ir aprašinėja.
Knygos serijoje iš esmės dvi, bet vyksta tai jose tas pats, nes antroji – pirmosios versija vaikino akimis. Simboliška vėl, kad šita idėja sieja visas mano pradžioje parašytos metamorfozės dalyves – tik McGuire tai ėmė ir padarė. Šitai man patiko – išbandyti šitą koncepciją. Ir vargu ar noriu daugiau. Tik labai gera rašytoja gali įsijausti į vyro vaidmenį ir atvirkščiai, o jos tokios toli gražu nėra, juolab kad ir veikėjai yra neva neeilinės asmenybės. Pradžioje, kokius 15 puslapių bandyta visur kišti grubius žodžius, vartoti visokias ale vyriškas klišes ir tuo viskas baigėsi, tada lyg burtų lazdele pamojus viskas dingsta ir iš to agresyvaus vyruko lieka šlapia bala. O juk iš šitos dviejų perspektyvų idėjos galima nemažai išspausti. Pavyzdžiui pridėti judviejų scenų, kurių ankščiau nebuvo, kad skaityti jau žinomus dialogus nepabostų. O ten tas pats, kai kas tik iškirpta ir pridėta šiek tiek pašalinio veiksmo su jo šeima ir kekšėm. Gėdingai neišnaudota idėja.
Knygas vis tiek surijau - nes smagu kartais pabėgti į jaudinančią, nelogišką, butaforinę alternatyvią realybę, joje paskęsti, o kartu ir pasijuokti iš visų jos kuriozų.
0 Komentarai