Štai šiaip ne taip perskaičiau dar vieną TŲ knygų. Tų gigančių, sekančių veikėjus bene visą gyvenimą ir nuodugniai tuos jų gyvenimėlius knebinėjančių. Tų, kur veikėjai vis susitinka, jų likimai netikėčiausiai pinasi. Tų, kur viskas iš pirmo žvilgsnio rafinuota, bet kad ir kaip stengiamasi paslėpti, jauti po paviršiumi pulsuojant kažką jaudinančio ir skandalingo. Tų, kurios man taip patinka. Galbūt šita galėjo patikti ir labiau, bet visgi apie viską nuo pradžių.
Pradžioje skaitymas ėjosi sunkiai, nors ką ten pradžioje – beveik puse pirmojo tomo, o to tai tikrai nesitikėjau. Iš tiesų, labai ilgas buvo intro. Siužeto matėsi dar tik užuomazgos, o veikėjų gyvenimų pristatymai galiausiai kiek prailgo, nors niekas neužginčys Tekerėjaus sugebėjimo juos gražiai austi. Štai padariusi pertrauką ir užčiuopusi siužeto pulsavimą ėmiausi ryti istoriją kaip reikiant.
„Nuo tos arakinio punšo taurės ir prasidėjo visa ši istorija.“
Anot Tekerėjaus būtent čia prasideda visa istorija. Iš tiesų sunku su juo nesutikti, o mane tikrai žavi idėja, kad likimas apsireiškia štai tokiais nereikšmingais dalykais kaip punšo taurė. O ji centrinei romano figūrai Rebekai, siekiančiai įsitaisyti patogų gyvenimą, iš panosės nugvelbė jaunikį - apgailėtiną pasipūtusį turtuolį, taip suteikdama merginai daug sunkesnį ir kartu įdomesnį gyvenimą, kuris nusipelnė ir Tekerėjaus plunksnos, kuris beje vis tiek baigėsi to paties vyro pašonėje. Vienas toks nereikšmingas atsitikimas vedė prie visos virtinės nesusipratimų, atsitiktinumų (tokių, kaip netikėtas senų pažįstamų susitikimas kažkokiame nedideliame vokiškame miestelyje) ir nutikimų, kurie galiausiai pasirodė esantys gana dramatiški. O koks gi būtų romanas be šių būtinų ingredientų?
„Gauti pinigų – tai niekis, bet gauti dvigubai daugiau, negu reikėjo, ir niekam nemokėti – meistriškas kirtis.“
Pabūsiu primityvi ir rėšiu, kad šita knyga visgi apie pinigus. Dėl jų ten vyksta visos intrigos, dėl jų ten pykstasi broliai. Veikėjai čia jais arba pertekę, arba jų labai stokoja, arba visomis išgalėmis gviešiasi. Nors šiaip gviešiasi tai praktiškai visi – ir tie kurie juose maudosi, ir tie, kurie skaičiuoja paskutinius svarus, ir tie, kurie puikiai sugeba gyventi ir be jų. Kad ir kas vyktų aplink – karas, pokylis, vestuvės ar laidotuvės – visų akyse težiba dolerio ženkliukai. Tekerėjus, aišku, šaiposi ir perspaudžia, bet ir šiaip man patiko toks požiūris. Galima didžiadvasiškai kalbėti apie tai, kaip už pinigus laimės, meilės ar dar ko tauraus nenusipirksi ir tai būtų tiesa, bet labai dažnai galima pamiršti, kad be pinigų ta meilė, laimė ir šeima gali būti prėska, nes tik tokie romano veikėjai kaip ponia Rodon Kroli gali gyventi ir be pinigų – realybėje be jų nei namą išsinuomosi, nei šampaną siurbčiosi. Mokyklos rašiniuose šita knyga būtų oi kaip pravertusi. Nors gal ir simboliška, kad veikėjai romane šiaip ar taip nelaimingi – visi, nesvarbu kokie skaičiukai jų banko sąskaitose.
Kas dėl pačių veikėjų tai kalba laukia ilga ir rimta. Pirmiausia svarbu paminėti, kad jie kaip ir būdinga tam laikotarpiui labai išgryninti – atstovauja idėją, kaip aš vadinu juos „veikėjai-idėjos“. Tokie veikėjai retai būna tikroviški ir dar rečiau jie gali kam nors patikti. Pats rašytojas labai aiškiai pabrėžia romano poraštėje, kad tai – romanas be herojaus. Ir iš tiesų, visi veikėjai tokie brokuoti, kad nei vieno iki galo negali palaikyti ir bene nei vienas nesielgia teisingai.
„Vienos [moterys] sutvertos intriguoti, o kitos mylėti. “
Su veikėjais jis pirmiausia žaidžia priešybėmis – labai kardinaliomis priešybėmis. Pagrindinės veikėjos – dvi moterys. Rebeka Sharp Kroli – manipuliacijomis ir intrigomis bene viską galinti pasiekti socialinė karjeristė, nieko gyvenime nemylinti melagė, kuriai po kojų krenta bene visi vyrai, į kuriuos ji paleidžia savo geluonį. Amelija Sedli Osborn - švelni, nuolanki, ištikima, romi būtybė, tikras angelas, plaukiantis pasroviui. Ir jos iš tiesų yra štai tokie vadovėliniai egzemplioriai ir tik jeigu nubrauksi visą satyrą pamatysi, kad visgi jos turi ir kitą pusę, viena pliusų, kita minusų.
„Vienas cinikas prancūzas pasakė, kad meilės reikaluose yra dvi šalys: viena myli, kita leidžia save mylėti.“
Tas pats priešybių modelis taikomas ir su kitais veikėjais, bet iš jų norėčiau išskirti tik du, kurie man pasirodė gana teigiami visame tame tuštybės kontekste. Simboliška, kad abi moterys nebuvo man prie širdies ir buvo būtent iš tos pusės, kuri leidžia save mylėti. O mano favoritai priešingai – abu mylėjo, gaivališkai ir ištikimai. Vienas jų kapitonas Rodonas Krolis. Taip, knygos pradžioje, dar būdamas jaunas, jis buvo mergišius, vėjavaikis, prasiskolinęs lošėjas, o ir šiaip netrykšta protiniais gebėjimais. Bet jis nuoširdžiai mylėjo savo veidmainę žmoną ir sunų, kuriuo jis tik ir tesirūpino, žodžiu vedęs pasikeitė ir tapo ištikimu, galiausiai netgi garbingu vyru, kuriam buvo gaila apgautų žmonių. Man nuoširdžiai buvo gaila, kad moteris dėl kurios jis visa tai darė, to visiškai nevertino ir jam teko visa tai palaidoti. Bet gale romano labai jį palaikiau. Kitas šviesulys – majoras Viljamas Dobinas, beveik du dešimtmečius tyliai mylėjęs draugo mylimąją, kurią šiaip tas draugas nelabai ir mylėjo, vėliau tapusią našle. Jis rūpinosi ja, beveik išlaikė. Be jo ta moteris būtų baigusi nežinia kur. Dar geriau – jis gana aiškiai matė, kokia ji yra, užspyrusi kvailė, ir vis tiek mylėjo. Galiausiai pats nuo tos meilės kiek pavargo, bet vargu ar galima jį dėl to kaltinti. Žodžiu, kaip galima matyti iš šių vyrų paveikslų – meilė tuštybės mugėje egzistuoja ir gana tauriu pavidalu, tik baigiasi visada nelaimingai.
Baigiant kalbą apie veikėjus, reikalingas dar vienas akcentas, toks šiaip jau gana paradoksalus. Kas man apie šitą knygą patiko – nedažnai pasitaikantis stiprios moters portretas, nors pati moteris man ir nelabai patiko. Jos kelyje buvo visko – žema kilmė, sunki nepriteklių kupina vaikystė, daugelio aplinkinių priešiškumas, bet ji siekė ko nori, klupo ir vėl kėlėsi. Ir pasiekė, galbūt ne pačiais nekalčiausiais būdais, bet prasiskynė kelią alkūnėmis. Ir nors ji gana greitai iš viršūnės krito stačia galva ir tapo vyro palikta žmona – vienas blogiausių to meto visuomenėje galėjusių nutikti dalykų – net tada nepasidavė ir toliau kibosi į gyvenimą. Kad ir kaip būtų - įdomi asmenybė, o stiprias literatūros moteris aš gerbiu.
Šiaip jau ši moteris priminė kitą mano taip branginamą stiprų charakterį, o ir pats romanas labai priminė, ir galimai dėl to man patiko, vieną mylimiausių knygų –„Vėjo nublokšti“. Panašus laikotarpis, gana panašūs papročiai, karas, apkalbos. Bet čia niekis, vien tik išoriniai dalykai. Visas panašumas turbūt visgi ir stovi ant Skarletės ir Rebekos panašumo ir iš to kylančių siužetinių vingių: nusigyvenę tėvai, vedybos kaip sandorio dėl geresnio gyvenimo dalis, vyrai, kurie sukiojasi šalia, slapta įsimylėję, bet mylimųjų ignoruojami. O kur dar pinigų poreikio šešėlis, pokyliai, kelionės, šarmas! Tik žinoma viskas kiek supainiota – lyg Amelija ir Rebeka būtų susijungusios drauge į Skarletę, o Rodonas ir Dobinas į Retą. Galbūt iš tiesų taip ir buvo – niekaip negalėjau atsikratyti jausmo, kad Margaret Mitchel įkvėpimo galėjo pasisemti ir iš Tuštybės mugės, nors šiaip tai ne taip ir svarbu.
Kas buvo įdomiausia ir keisčiausia – pasakotojas. Dabar jau nemažai visko prisižiūrėjau – kai istoriją pasakojama kitų žmonių lūpomis, modernaus pasakojimo, kai išvis nesuprasi kas iš kur kyla, bet šitas visažinis pasakotojas visiškai nuginklavo. Jis pasakoja taip lyg pats dalyvautų kažkur veiksme (nemažai užuominų „aš“ vardu, kad jis girdėjo tą ar matė aną, netgi paminėta, kad istorija gimė išgirdus kaip vienas veikėjas pasakoja viską kitam), lyg tuo pat metu sėdėtų veikėjų galvose (labai nuodugnūs minčių aprašymai ir „žvelgimas per petį“ kur kitų žmonių nėra) ir taip, lyg viską galvotų čia ir dabar – tiesiog kurdamas (kai kur atsiprašydamas už neva nelabai įdomų skyrių pamini kitus scenarijus, ką būtų galėjęs papasakoti). Kartais jis kreipiasi į skaitytoją tiesiogiai, bet ne taip kaip Hugo, visai ne. Kiekvieną kartą jis kreipiasi į skirtingą, rodos, konkretų žmogų, klausia jo ar pamena, ar žino. Kartais jis ima ir nei iš šio, nei iš to pradeda pasakoti apie pagrindinius veikėjus kaip apie nepažįstamus, pirmą kartą matomus, ir lyg verčia spėlioti, kas ir kaip, nors iš nelabai subtilių užuominų viskas ir taip aišku. Bet nepaisant visų tų keistenybių (kai kurios patiko, o kai kurios stebino ir kartais erzino), tas tirštas, susipainiojęs stilius buvo pažįstamas ir malonus.
O pabaigai, kaip įprastai šiek tiek pafilosofavimo. Šį kartą skaitydama kažkaip lyginau tų dienų visuomenę, iš kurios Tekerėjus gana akivaizdžiai tyčiojasi, su šiandienos. Iš pirmo žvilgsnio – jos skiriasi kaip diena ir naktis. Daugeliui turbūt net sunku suvokti visą tą vizitinių kortelių, kviestinių vakarienių, gero vardo ir apkalbų sistemą. Bet jeigu pažiūri plačiau, atsiranda ir šiokių tokių panašumų. Tais laikais pletkai sklisdavo svetainėse, o peno jiems duodavo laikraščiai. Juose jie skelbdavo viską – gimimus, vestuves, laidotuves, pobūvių aprašymus su dalyvių sąrašais ir per juos stebėdavo kitų gyvenimus. Per laikraščius jų visuomenė susižinodavo ne prasčiau negu mes per facebook‘ą. Mes tik toliau pažengėme, ne tik aprašymą, bet ir nuotraukas pasižiūrime, o ką jau kalbėti apie tai, kad tokiais niekais ankščiau užsiimdavo tik grietinėlė, o dabar nužengė ta tuštybė pas visus. Nepaisant kokia forma tai vyksta, mes vis tiek stebim kitų gyvenimus, juos vertinam ir apkalbam. Na bet juk reikia gyvenime šarmo!
Tekerėjaus „Tuštybės mugė“ - viena tų knygų, kurios turi šarmo. Viena tų, kurios man, Vėjo nublokštų ir Austen romanų prisiekusiai gerbėjai, visai patinka, nors į mylimiausių sąrašą ir nepretenduoja. Viena tų, kurias skaitydama, rodos, apsigyveni su veikėjais, o aš su jais nugyvenau visai neprastus du mėnesius.
0 Komentarai