Mano pažintis su Jane Austen jau beveik pasiekė finišo tiesiąją – ‘Mansfildo parkas’ – penktas mano skaitomas jos romanas, taigi liko paskutinis jos pabaigtas darbas. Ši knyga man patiko mažiausiai iš visų, nors nepasakyčiau, kad labai skyrėsi nuo kitų ar buvo blogesnė.
Fabula kaip įprasta – iš aplinkos išsiskirianti moteriška būtybė ir jos širdies reikaliukai, kuriuos lydi amžinos kalbos apie vestuves, kraitį ir turtą, puikybė, pavydas, sielvartai, o po poros didelių nesusipratimų, grandiozinių paslaugų ar neapsakomų kvailysčių viskas stoja į savo vietas ir visi, kas to nusipelnė, ilgai ir laimingai gyvena. Žinoma, kaip visuomet nei iš vietos be moralo ir pašaipos. Taip, ji visuomet apie tą patį, bet tas mane ir žavi. Ji kalba tik apie tai, kas prie širdies, nesivelia į tai, ko nesupranta ir laikosi savo principų, o juos dėsto švelniai ir neįkyriai, skirtingai nei koks Irvingas. O svarbiausia – visos jos knygos sodrios, išbaigtos, prasmingos ir vargu ar turi kokių trūkumų.
Bet man nepatiko taip labai kaip kitos jos knygos, nes neradau nei vieno veikėjo su kuriuo nuoširdžiai galėčiau solidarizuotis ir visa tą kuriozų maskaradą buvo sunkiau ištverti. Kitos knygose, žvelgiant žvitraus proto akimis, viskas atrodydavo kitaip, o šį kartą pagrindinė veikėja buvo didesnė vištelė nei paprastai. Kitas veikėjas, kuris paprastai jos knygose suteikia daug džiaugsmo – antroji meilės istorijos pusė. Ir jis šį kartą buvo ne toks jau ir protingas ir net toks jau didelis principų gerbėjas. Taigi darėsi sunku suprasti tą nemirštančią jos meilę jam. O ir šiaip, viskas buvo kiek per daug ištempta – daug detalių, kartais pasikartojančių ir labai jau daug vieno žmogaus veiksmų aiškinimo kito akimis.
Nors mano akyse ir ne geriausias Austen darbas – vietomis labiau priminė Pelenę, nepamirštant ir dviejų bjauriųjų pusseserių, kurioms galiausiai nušluostomos nosys – bet kaip visuomet tai jaukus romanas, kuris puikiai susiskaitė.
0 Komentarai