Iš anksto pabrėžiu, kad nekiltų neaiškumų - 'Maro diena' man patiko ir gerbiu Andrių Tapiną už šią pasisekusią avantiūrą ir tikiuosi, kad seksis ji jam ir toliau ne prasčiau. Jis davė lietuvių literatūrai tai, ko jai tikrai trūko ir tai be abejo sveikintina.
Paklaustumėt – ko gi trūko? Pasakyčiau, kad gavaus oro gūsio. Lietuvių literatūroje fantastika tikrai nesimėto, o nuotykių romanus dažniausiai kepa vaikiškos literatūros autoriai ir štai tokiame fone Tapinas su savo garuojančiais romanais rovė iš vietos kaip padūkęs ir grąžino prie nacionalinės literatūros tuos prisiekusius fantastikos mylėtojus, kurie jau seniai pasiklydo užsienietiškoje, jau klasika spėjusioje tapti fantastikoje.
Kadangi išsiaiškinom, kad knyga man patiko, kad ją verta perskaityti ir džiaugiuosi, kad tokios egzistuoja, laikas pereiti prie ne tokios malonios dalies. Man atrodo, kad kertinis trūkumas, iš kurio kyla ir visi kitos smulkmenos – knygą parašė ne rašytojas. Tapinas geras pasakotojas, jis sugeba sudominti, sujaudinti ir nustebinti. Jo siužeto vingiai dažnai nenuspėjami ir įdomūs, jis sugeba suvelti paslaptis į tinklą, kurį vėliau pamažu narplioja ir išlaiko intrigą iki paskutinio puslapio. Bet sukurti tikrą meno kūrinį, kuriam mažai ką galėtum prikišti jam sekasi sunkiai.
Svarbiausia – veikėjai, jų daug, bet jie neišbaigti. Aš iš šio romano nesugebu pažinti veikėjo, suprasti, koks jo charakteris, ko iš jo galima tikėtis, kuo jis patinka ir kuo ne. Jie tarsi kokie bedvasiai. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas, lydėjęs skaitytoją per abu romanus – Antanas Sidabras. Perskaičiusi net susimąsčiau, ką apie jį žinau – kad jis samdinys, kad kartais nesivaldo ir siekia teisingumo. Vargu ar tokio apibūdinimo gana, nes iš jo beveik neįmanoma suprasti jo veiksmų. Aš nesakau, kad veikėjai turi būti nuspėjami, juos tiesiog turi suprasti ir galbūt nelengvai, bet suvokti, kodėl jis pasielgė ne taip, kaip tikėjaisi. Ir galiausia suvokiau, kad veikėjai neturi istorijos - apie tai, kas buvo praeityje sužinom labai fragmentiškai ir labai specifiškai, siužetui plėtoti to gana, bet veikėjams duoda mažai. Aš suvokiu visą poreikį paslaptingumui ir kad galbūt daug kas paaiškės vėliau, bet galima vietoj poros penktaeilių veikėjų įpinti ir kokių nors paprastų praeities detalių, padedančių pažvelgti į pagrindinį veikėją giliau. Suprantu tuos paties autoriaus argumentus, kad gilinantis į veikėjus galbūt nukentėtų siužetas, bet suderinti šiuos dalykus ir yra rašytojo darbas, o jis tiesiog pasakoja įdomią, labai įdomią istoriją, bet taip, lyg veikėjus mes jau pažinotume, lyg žinotume daug daugiau nei parašyta.
Kitas vis kliūvantis dalykas – fragmentiškumas. Viskas gerai su tuo skirstymu į dalis pagal miestus, bet mažų detalių komponavimas kartais trikdo. Ypatingai, kai bandoma imti ir pažiūrėti į sceną iš tolo, kokios nors žmogaus, apie kurį nė velnio nieko nežinai akimis. Pavyzdžiui niekaip nesupratau, kam reikalingas epizodas, kur Konstantinopoly kalbasi seniai ir žiūri ir mergas. Spėju, kad tai tokie bandymai įdomiau komponuoti tekstą, bet ką jie knygai duoda apart kelių papildomų puslapių, kuriuos galima daug geresniems dalykam išnaudoti, aš nežinau. Taip pat mėgdama tęstinumą, nesupratau, kam pradžioje reikėjo tų laiko nuorodų, kurios galiausiai visai išnyko, o kai viskas pradėjo lėkti kosminiai greičiais gal būtų ir smagu buvę turėti tikslesnį laiko skaičiavimą, kad nebūtų kaip su Altorių šešėly metų skaičiavimu – vieniems atrodo 20, kitiems kad 18 ir visi rodos teisūs.
Akys vis kliuvo ir už stilistinių niuansų. Vietomis išlenda gal žurnalistinis stilius, kai kur gana pirmokiškos klišės. Pavyzdžiui, tokie grandioziniai palyginimai kaip „meilė trunka trumpiau nei 3 metus“ visiškai pašaliniame siužeto vingyje, žmogaus atvaizdo aprašinėjimas pagal jo atvaizdą veidrodyje, stilistiškai nelabai gražus „ištuštino“ kalbant apie gėrimą, pavartotas ne kartą, o manau, kad šitas žodis lietuvių kalboje turi ir įdomesnių sinonimų, kurie labiau tinka pagal prasmę. Erzino ir tas Kauno pavadinimo apėjimas didžiausiais lankstais kaip valstybių pavadinimai serialuose apie terorizmą. O galiausiai – kalbos! Kalbėta bent kokiomis 5 skirtingomis kalbomis, bet išskyrimas, kokia kalba vartojama kada ir kur visiškai ignoruojamas, tik poroje vietų paminima. Aš visiškai nenorėčiau, kad puse knygos būtų parašyta angliškai ar prancūziškai, bet galima juk kažkaip ir išskirti, kokia kalba kalbama, juolab, kad knyga juk netaiko į kanonines formas. Šiaip aš dar sakyčiau, kad bala to nematė, bet tai kur tada logika pridėti dzūkiškos ar žemaitiškos kalbos. Labai lietuviška, bet kažkaip kvailai atrodo, kai lietuvių kalbos tarmės išskiriamos, o paminėti kalbama angliškai, prancūziškai ar rusiškai jau nereikia.
Galiausiai, turint omenyje, kad knyga antra serijoje, reikia jas ir palyginti, kartu grįžtant prie malonesnių aprašymo nuotaikų. Tempas, kaip ir pats autorius minėjo, tikrai greitas ir turbūt greitesnis nei pirmosios knygos. Tačiau iki Londono arba bent jau Konstantinopolio vidurio jis ne taip labai ir jautėsi. Pabaigoje, o ypatingai Kaune, veiksmas vijosi veiksmą, viskas truko turbūt kokią nepilną savaitę per visus tris miestus ir tada jau darėsi sunku atsiplėšti. Šiaip jau ‘Maro diena’ priminė mano taip mylimus Browno romanus – paslaptys, kurias aiškinantis reikia keliauti aplink pasaulį. Tačiau nepaisant viso to, ‘Vilko valanda’ man patiko labiau. Pirmiausia dėl to, kad siužetas buvo orientuotas į plotį – iš įvairiausių skirtingų išmėtytų detalių viskas centravosi ir jungėsi į vieną, o ‘Maro dienoje’ jis daugiau buvo chronologiškas, kryptingas ėjimas tikslo link. Kita vertus ‘Vilko valandoje’ man patiko ta ypatinga mechaninė fantastika kažkaip supinanti ateitį su praeitimi, nes tai buvo kažkas naujo, kažkas tokio, o štai ‘Maro dienoje’ slankiojo, kad ir blankūs, ‘Žiedų valdovo’ šešėliai ir tikroji fantastinė fantastika, o šitoje srityje nustebinti ir sužavėti jau sunkiau.
Ak taip, dar pamiršau meilės motyvą. Turbūt todėl, kad jis buvo toks nei šioks, nei toks. Idėjine prasme – įdomu. Bet man jis gadino ir taip jau kaip minėta menką, vargais negalais susidarytą nuomonę apie Sidabrą. Nepaisant to, kad apie Sidabrą informacijos ne tiek ir daug, aišku viena - jis yra romanų herojus. O šitos meilės intrigos herojiškumo iš jo mano akyse atėmė.
Jaučiu reikia dar kartą priminti, kad ‘Maro diena’ man patiko ir bent jau antroji pusė labai sudomino. Nepaisant visų siaubingų dalykų, kurių čia prirašiau, tai kūrinys, kurį verta perskaityti ir siūlyti perskaityti kitiems, kuris turi tiek įvairių smulkių pliusų, kad ir tas nuorodas į istoriją ir jų interpretaciją, kurių turbūt neverta aptarti smulkiai, bet kurios duoda tekstui daug ir atperka kitas kūrinio formos problemas.
0 Komentarai